Kodėl mums reikia santykių revoliucijos.

2016 m. spalio 28 d. 

– Šituos tris, daugiau nereikia, – pasakė moteris, stumdama du savo paauglius į pusiau pilną liftą. Mes su vaikais stovėjome už jos ir jos žodžiai puikiai iliustravo tai, ką neseniai parodė tyrimai: 

Lietuva yra mažiausiai empatiška šalis pasaulyje.  


Mičigano valstybiniame universitete (Michigan State University) buvo atliktas grandiozinis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 104,365 žmonės nuo 18 iki 90 metų 63 pasaulio šalyse. Rezultatai paaiškėjo šį mėnesį.    

"Mažiausiai empatiška pasaulio šalis yra Lietuva"savo straipsnyje http://www.iflscience.com/ rašo Robin Andrews. "Be abejo, ten yra empatiškų žmonių, tačiau nuolatiniai konfliktai, korupcija ir nelygybė stipriai slopina empatijos pasireiškimą", sako jis. 



 

http://www.iflscience.com/editors-blog/worlds-most-empathetic-countries/ 


Daugiau iliustruoti nereikia, kiekvienas mes turime savo pavyzdį. "Niekam tavo bėdos neįdomu", "Visi galvoja tik apie save", "Viskas gerai, kol gerai" ir panašiai.  

Taigi, ką sako tyrimai? Mičigano valstybiniame universitete (Michigan State University) buvo atliktas grandiozinis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 104,365 žmonės nuo 18 iki 90 metų 63 pasaulio šalyse. Rezultatai paaiškėjo šį mėnesį.    

"Mažiausiai empatiška pasaulio šalis yra Lietuva"savo straipsnyje http://www.iflscience.com/ rašo Robin Andrews. "Be abejo, ten yra empatiškų žmonių, tačiau nuolatiniai konfliktai, korupcija ir nelygybė stipriai slopina empatijos pasireiškimą", sako jis. 


Linkę naikinti 

Niekam nėra naujiena, kad žmogus yra sociali būtybė. Jis negali būti laimingas vienas, be kitų žmonių. Nejausdamas tėvų, o vėliau kitų žmonių meilės, pritarimo ir palaikymo, neturėdamas bendraminčių, gerbėjų ar sekėjų, draugų ir artimųjų, žmogus negali būti laimingas. Tai patvirtina ir Harvardo universitete atliktas ilgiausias pasaulyje laimės tyrimas: žmogaus laimė ir sveikata priklauso nuo gerų santykių. 

O kas atsitinka, jei santykius lydi konfliktai,  pavydas, patyčios, abejingumas, išdavystės, nepagarba,  apgavystės, egoizmas, smurtas ir nelygybė? Ratas užsidaro: dėl to, kad mūsų šalyje gyvena mažiausiai pasaulyje empatiškų žmonių, ji pirmauja alkoholio suvartojimo, savižudybių ir patyčių mastais. 

Nejausdami empatijos kitam žmogui, negalime puoselėti gražių tarpusavio santykių. O jei santykiuose klesti pavydas ir neapykanta, juos naikiname. Naikiname ne kitą žmogų, bet save. Tokia aplinka gyvenimą daro nemalonų. Ilgainiui tokioj aplinkoj lieka tik nusigerti, išvažiuoti arba atsiriboti.   


Kas yra empatija 

Empatija tai nėra buvimas maloniu ar gailestingu. Juk per gerumo akcijas surenkame nemažai pinigų vaikams  ir seneliams, tiesa? Nesame tokie jau blogi. Tačiau empatijai negalioja taisyklė "Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų". George Bernard Shaw sakė: "Nedaryk kitam to, ko nori kad tau darytų. Juk kitas gali turėti kitokį skonį". Empatija yra to, kitokio, skonio atradimas.  

Jausti empatiją reiškia suprasti, ką jaučia kitas žmogus. Ar aukodami kelis eurus vaikų namams suprantame, ką iš tikrųjų jaučia ten gyvenantis vaikas? O jei suprantame, kodėl nebėgame viską metę ir jo neparsivedame pas save, į savo šeimą?  

Empatija reiškia sugebėjimą pajusti tai, ką jaučia kitas. "Pabūti kito kailyje", sakoma liaudyje. Empatija reiškia neduoti savo mylimo meškiuko verkiančiam broliui, bet duoti jam jo mylimą drakoniuką, kad jis nusiramintų. 

Tik jausdamas empatiją žmogus  gali teisingai nuspręsti, kaip jam elgtis toliau. Tik pabandę atsidurti kito  kailyje galime suprasti, kas vyksta iš tikrųjų ir ko žmogus nori. Jei tai nepavyksta – lydi nesusipratimai, nesusikalbėjimai, santykių lūžiai, neapykanta.


Ar galima išmokti empatijos 

Gera žinia yra ta, kad empatijos, kaip vieno esminių emocinio intelekto įgūdžių, galima išmokti. Nors gaji teorija, kad vaikui iki dviejų metų yra įdiegiamas empatijos modelis, tačiau psichologai sutaria, kad ir vėliau ją galima ugdyti. Be abejo, tai nėra paprastas, trumpas procesas.  Lengviausia empatijos daigus yra įdiegti vaikams ir jaunimui. Kanadoje yra vykdoma pačia efektyviausia pasaulyje laikoma programa "Empatijos šaknys". Ji duoda puikių rezultatų ne tik dalyvių savijautai mokykloje, bet ir tolimesniems jų gyvenimo pasiekimams.  

Mes mokykloje išsamiai mokome pavadinimų, datų, skaičių, žodžių,  tačiau nemokome to, nuo ko iš tikrųjų priklauso vaiko (ir mūsų visų) tolimesnio gyvenimo kokybė. Todėl savo vaikams esame vieninteliai empatijos mokytojai. Jie stebi ir įsisavina tai, kaip mes elgiamės, kaip jaučiamės ir kaip  bendraujame su aplinkiniais. Greičiausiai taip elgsis ir jausis jie.  


Kaip išmokti empatijos 

Londono "Gyvenimo mokyklos" įkūrėjas Roman Krznaric http://greatergood.berkeley.edu/ duoda šešis esminius  patarimus, kaip ugdyti savo empatijos įgūdžius.  


  1. Domėkitės nepažįstamaisiais  

Ankstyvas rytas prekybos centre. Stovėdama su pienu ir avižų koše eilėje prie kasos pasijutau stovinti tarp pusamžių vyrų, perkančių tik po butelį ar du alkoholio. Atsisukau į vieną ir nuoširdžiai nusistebėjau: 

 –Ar jūs nieko nevalgot, tik geriat?  

–Ką? – pasimetė vyras.  

Ar jūs nieko nevalgot iš pačio ryto, tik geriat?  pakartojau klausimą, pamodama ranka į jo krepšelį.  

– Aš tai ne, kodėl... valgau. Namuose pusryčiai garuoja ant stalo,   kažkaip neįtikinamai šyptelėjo nepažįstamasis.  Čia aš darbininkams perku, ne sau... 

–O žiūrėkit, – vėl pamojau ranka, –visi vyrai aplinkui mus neperka jokio maisto, tik alkoholį. Iš pačio ryto! Kaip jie taip gali? Juk nusinuodys vieną rytą, nieko nevalgydami. Va čia alus, čia degtinė, čia dar kažkas, nežinau... – rodžiau pirštu.  

– Na taip, kai kurie taip...Bet aš tai ne. Čia aš darbininkams...– vis bandė teisintis vyriškis. 

Pokalbis buvo trumpas, bet kažkodėl malonus. Iki šiol jį atsimenu. Ir kodėl gi nepakalbinus kiekvieno alkoholiko, šalia mūsų perkančio rytinį butelį? Gal ir jam kartą kils mintis: "Ką aš darau?  Juk aš ne darbininkams perku..." 

Prisiminkime, kokie buvome, kai buvome vaikai. Tuomet labiau domėjomės aplinkiniais žmonėmis, nei savimi. Stebėkime žmones. Išdrįskime užkalbinti žmogų, sėdintį šalia mūsų autobuse, eilėje, kavinėje. Pirmą kartą bus sunku, antrą lengviau, dvidešimtą  natūralu. Domėkimės, bet nesmerkime. 

Tyrimai rodo, kad smalsumas ne tik ugdo empatiją, bet ir skatina laimės jausmą bei mažina vienišumą. Tik nesmerkime!  

Tačiau tai neturi būti paviršinis pokalbis apie orą. Tai turi būti pokalbis apie žmogų, apie mūsų pašnekovą. Tai turi būti bandymas suprasti, kas dedasi nepažįstamojo galvoje. Turi būti ir grįžtamasis ryšys, mes neturime likti šešėlyje. Toks pokalbis ugdo empatiją ir atveria naujas duris į pasaulį. Jei nesmerksime.  


 2. Venkite išankstinių nuostatų ir ieškokite bendrumų 

Nedarykime išvadų. Nesmerkime. Nesakykime "Matyt, kad jis/ji..." Juk mes nežinome, kas iš tikrųjų dedasi to žmogaus galvoje. Todėl nespręskime.  

Neformuokime savo nuomonės iš pirmojo įspūdžio. Jei žmogus dėvi auskarą nosyje, nedarykime mūsų manymu su tuo susijusių išvadų. Ieškokime pliusų, o ne minusų, panašumų, o ne skirtumų. Nesvarbu, kaip žmogus apsirengęs, kiek turi tatuiruočių, kokios odos spalvos, lyties, tautos ar religijos, nesusidarykime išankstinės nuostatos.  

Išankstinės nuostatos, kurių dažnai net nesuvokiame turį, stabdo atvirą bendravimą ir empatijos pajautimą. Net ir žudikas, jei atsidurtumėme jo kailyje, gali pasirodyti ne toks blogas. Arba – jo mamos kailyje. Juk negalime smerkti žmogaus už jo kančią. Todėl nespręskime ir nesmerkime. Tik išmokę nesmerkti ir pro formą matyti turinį galėsime ugdyti empatiją. 


3. Pasimatuokite kito gyvenimą 

Nieko sudėtingo, vieną mėnesį pabandykime pragyventi iš minimalaus atlyginimo. O dar geriau  iš pensijos. Išleiskime daugiavaikę mamą visai dienai iš namų. Savanoriaukime vaikų namuose. Pasėdėkime invalido vežimėlyje. Pagyvenkime gatvėje, pagyvenkime tarp pabėgėlių. Pabandykime pabūti kailyje to, kurį smerkiame, kurio nesuprantame, kuriam nepritariame, kurį ignoruojame. 

Pasimatuoti alkoholiko ar narkomano gyvenimo nebūtina, tačiau nuoširdžiai įsiklausius į buvusių alkoholikų išpažintis apie pragarą, kurį jie praėjo, jų liga ima atrodyti kitaip. Juk negalime smerkti žmogaus už jo kančią. Kaip negalime smerkti žmogaus už kitokią odos spalvą ar kitokią nuomonę. 

Džordžas Orvelas, "1984" autorius, palikęs garbingą policininko postą apsigyveno su valkatomis ir elgetomis Rytų Londono gatvėse. Ši patirtis visam gyvenimui radilaliai pakeitė jo įsitikinimus, prioritetus ir santykius. Tik tuomet jis suprato, kad empatija ne tik daro tave gerą, bet ji yra gerai tau pačiam. Visa išmintis ateina per patirtį.  


 4. Įdėmiai klausykitės ir atsiverkite 

Išskirtinių gabumų psichologė Liyana Vanzant, kurį laiką sėkmingai dirbusi pasaulinio garso Oprah pokalbių laidose, staiga iš jų prapuolė. Jos dingimą apipynė gandai, kad moterys susipyko, nes Liyana pasakė, jog nori turėti savo autorinę laidą. 

Po dešimties nesikalbėjimo metų jos vėl susitiko eteryje. Per tą laiką Liyana neteko visko: savo uždirbtų milijonų, svajonių namo, gyvenimo meilės, karjeros, autorinių teisių į savo knygas ir kas baisiausia, savo mylimos dukros.  

Tačiau moterys susitaikė. Liyana viešai prisipažino, kad ji tik norėjo, jog Oprah patvirtintų, kad ji yra reikalinga. Kad yra mylima už tai kas ji yra, o ne už tai ką ji daro, kad Oprah paprašytų jos neišeiti. O Oprah suprato, kad Liyana nebenori būti su ja, todėl nestojo jai skersai kelio ir ją tuoj pat atleido. Viena kitos neišgirdo. Tai kainavo dešimt metų slegiančios tylos tarp moterų, kurios myli viena kitą ir yra pasišventusios bendram darbui. 

Sugebėjimas susikoncentruoti ties klausymu, negalvojant ko paklausime ar ką atsakysime, neplanuojant dienos darbų ar nesprendžiant savų problemų,  kito žmogaus širdies klausymas  yra raktas į empatiją.  

Tačiau tai dar ne viskas. Būti čia ir dabar, girdėti tai, ką sako žmogus, yra labai daug. Tačiau empatija yra dvipusio eismo gatvė, todėl klausydami nebūkime visažiniu profesionaliu superžmogumi. Tik kaukės nusiėmimas,  buvimas pažeidžiamu, klystančiu ir jautriu sukuria tikrą empatijos ryšį. 

 

5. Inicijuokite masinę empatiją  

Nors atrodo, kad empatija yra individus siejantis jausmas,  tačiau masinė empatija gali sukelti didelius socialinius pasikeitimus. Tik pagalvokite apie vergovę. Masinė empatija panaikino vergovę, padėjo stichijų aukoms, karo pabėgeliams.  

Tai nereiškia vien tik pinigų rinkimą. Tai reiškia nuomonę, jausmą, būseną. Tai reiškia, kad visuomenė juda ir skleidžia žinią. Skleidžia žinią, kad smurtas prieš vaikus yra netoleruotinas. Kad besaikis alkoholio vartojimas yra blogis. Kad patyčios yra gyvos 

Kai lietuviai šaudė žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. Sušaudyti dešimt žydų užteko vieno lietuvio, bet išgelbėti vieną žydą reikėjo dešimties lietuvių. Tik dėl tokių žmonių Lietuva vis dar kvėpuoja. Tik empatija vienas kitam lemia mūsų tautos laimę ir išlikimą.  


6. Užsimokite plačiai 

Nors atrodo, kad empatija yra skirta mažesniems ir silpnesniems už mus, tačiau ji veikia daug plačiau. Empatija būtina visoms kitą nuomonę, kitą poziciją, kitą gyvenimo būdą propaguojančioms pusėms.  

Ar galėtumėme suprasti naftos kompanijos idėjas ir tikrąją motyvaciją, jei kovojame už  visuotinį atšilimą? Jei taip, galėsime sukurti tokią efektyvią strategiją, kuri pralauš visus ledus.  

Ar galime suprasti priešingoje barikadų pusėje kariaujančius karius? Ar  galėtumėme įsiklausyti į okupantų mintis ir karinių veiksmų prasmę jų sąmonėje? Ar pajusime netradicinės orentacijos žmogaus jausmus, būdami aršūs koncervatoriai? Ar suprasime moterį, palikusią savo vaikus? 

Niekas nepadeda geriau priimti sprendimų, kaip empatijos jutimas savo priešui. Nekovodami, o susijungdami su juo vardan savojo tikslo, mes sutaupytume daug energijos. Nesugeneruotume daug neigiamų minčių, kurios kuria bendrą emocinį tautos lauką. 

 Mums nereikia teisinės, institucinės, politinės revoliucijos. Mums reikia radikalios žmonių santykių revoliucijos. Ir tada Lietuva bus šalis, kurioje gera gyventi.  

 


 


 


 


Šis straipsnis publikuotas Lietuvos ryto "Gyvenimo būde"

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/lietuva-maziausiai-uzjaucianti-salis-pasaulyje-ka-daryti.htm