Slaptas gyvenimas.

Vienas aukščiau už kitą šokinėjacžali burbuliukai.  Atsargesni laižo smulkias turkiškas plyteles, labiau padūkę  garma į grotelių bedugnę. Virš  burbuliuojančios ir garuojančios peklos kaba olos imitacija iš kurios svyra dirbtiniai palmių lapai ir pageltę nuo menamo karščio vijokliai. Žalios mirksinčios lempučių švieselės šokinėja ant šlapių viršugalvių ir tik įsivaizduoti gali tame milžiniškame verdančiame katile paskendusius kūnus.

Vienas šalia kito sėdi vyras ir moteris. Atstumas tarp jų trikdo, nes yra toks, kad sunku suprasti,  kartu jie, ar nepažįstami. Tarpusavyje nesikalba. Žiūri tiesiai priešais save, retkarčiais šaudydami žvilgsniais į aplinkui mirkstančius.

Tik iš per daug vienodos sėdėjimo pozos gali įtarti, kad jie pora. Pora, kuri nesimėgauja vienas kito draugija, bet pakenčia, kaip nepatogų, atsibodusį, bet reikalingą daiktą. Kaip žieminius batus, kuriems taupei tris mėnesius, bet nusipirkai nelabai patogius ir turi nešioti, nes žiema už lango, o kitai porai pinigų nėra.  

Staiga, abiejų veidai nušvito. Priešais juos atsirado maždaug šešerių metų mergaitė. Mergaitė lyg gyvsidabris nenustygo vietoje. Atgijo ir moteris. Ji pasisuko  į vyrą šonu ir viena akimi stebėdama mergaitę, šypsodamasi  jam kažką kalbėjo. Moteriai kalbant, vyras akyse atšilo, griežtas jo veidas nušvito pačia šilčiausia pasaulyje šypsena, o lūpos nesigėdydamos susidėjo garsui, kurį tik tėvai, bendraudami su savo vaikais, gali sau leisti ir nebūti apkaltinti pamišimu.  Nematomas tiltas nusitiesė tarp tų,  tarp kurių ką tik stūksojo ledynai.  

Jiems trumpai pakalbėjus, moteris pakilo. Vyro akys vis dar švietė rūpesčiu ir pasididžiavimu, tarsi menininkui žvelgiant į ką tik užbaigtą savo šedevrą. Šypsodamasis jis ištiesė rankas į mergaitę. Pagriebė jos ranką ir žaismingai traukė link savęs. Mergaitė taip pat žaismingai priešinosi ir šaukė įkandin nueinančiai mamai - "Mama, padėk! Padėk!" 

Vyras prisitraukė mergaitę ir po kelių minučių jos veidas išsikreipė. Lūpytės išsitempė į šonus, dantukai iššoko į priekį, nosytė susiraukė ir ji pradėjo verkti. Nors šiluma akyse dar liko, vyro griežtumas grįžo. Jis atbula ranka bandė paglostyti mergaitei veidą, bet tik užtėškė jai ant akių vandens. Verkdama mergaitė atstūmė vyro ranką ir nusiyrė per burbulus išėjimo link. Vyras nesujudėjo. Mergaitė nulipo laiptukais žemyn ir vis atsisukdama lėtai tipeno tolyn.

Vyras išsitiesė. Veide atsirado nauja, bejėgiškumo sumišusio su kietu užsispyrimu, išraiška. Vis pasukdamas galvą mergaitės pusėn, jis vis dar nejudėjo. Prie mergaitės priėjo gelbėtojas, bet ji papurtė galva ir jis nuėjo. Lėtai, lyg bijodama paslysti, neturėdama aiškaus tikslo, mergaitė nutolo ir dingo iš akių. Niekas jos nesivijo, nors ji nežinojo, kur jai eiti, nežinojo, kur jos mama. 

O viskam abejingi burbuliukai, glostantys ją palikusio vyro kaklą, rodos, net nepastebėję, kas įvyko, toliau šoko savo pašėlusį šokį.