Sena mergaitė.

2017 06 23

Rita piktai ir skubiai kišo šaukštą sau į burną. Beveik nekramtydama rijo, kabino naują šaukštą ir vėl kišo į burną. Vaisių salotos buvo skanios, bet neatrodė, kad ji jaustų skonį. Priešingai, rodėsi, kad nori jas kuo greičiau sunaikinti, jų atsikratyti, tarsi įkalčio. Tuščią indą skubiai nunešė į kriauklę ir paleido stiprią vandens srovę. Išplovusi indą kartu su šaukštu padėjo šalia kriauklės džiūti.   

Sunaikinus salotas šiek tiek palengvėjo. Pati nesuprato, kodėl taip jaučiasi. Kiekvieną kartą, vis tas pats! Atvažiuoja anyta ir jie su vyru susipyksta. Ne, ne todėl, kad ji pavydėtų jo dėmesio savo mamai. Tegu sau burkuoja, kas čia tokio. Tačiau kiekvieną kartą atvažiavus anytai Ritai norėjosi bėgti iš namų, viską palikti ir sprukti.    

Stabdė tik vaikai. Jei ne jie, šoktų į automobilį ir išlėktų visam savaitgaliui pas tėvus į Trakus. Pasikviestų Simoną, būtų taip smagu. Bet negali, juk anyta atvažiuoja aplankyti anūkų. Kaip ji gali juos imti ir išsivežti? O jie dar per maži, kad paliktų vienus taip ilgai.    

Todėl sukandusi dantis stengėsi. Stengėsi likti mandagi, draugiška, neprieštarauti vyresniam, senam žmogui, vyro mamai. Moteriai, kuri yra šeima, kuriai reikia rodyti pagarbą, dėkingumą ir daug daug dėmesio. Visam tam ji pasiryždavo kiekvieną kartą, laukdama jos apsilankant.  

Bet kas kartą nepavykdavo. Ir šį kartą nepavyko. Visą susikaupusį pyktį ji ir vėl išliejo ant vyro.  

Rita atsiduso. Kai anytos nebūna, jie su vyru puikiai sutaria. Pasiginčija, bet ne taip stipriai ir piktai, kaip ginčijasi tada, kai anyta išvažiuoja.  

Minutėlę įtemptai galvojo. Suprato, kad pykčio priežasčių pirmiausiai reikia ieškoti savyje, ne anytoje ir ne savo vyre. Juk tai jos reakcija, ji eina iš jos, tai yra jos problema.    

Viskas prasidėjo, kai vyras, metęs darbus atsivežė savo mamą iš stoties ir ji užėjo pro jų namo duris. Pakeliui iki svetainės, vis stabdydama Ritą ir čiupdama ją už alkūnės, pasakojo istoriją apie savo kelionę autobusu. Paskui tuoj pat ėmė traukti dovanas iš savo raudonojo krepšio. Kiekviena jų taip pat turėjo savą istoriją, kurią visi turėjo išklausyti. Vyras retkarčiais pratarė "mh", arba "nu jo", Rita kiek galėdama nuoširdžiau viską gyrė ir dėkojo.  

Paskui Rita paklausė: "Ar norite kavos?". Anyta išvardijo, kiek kavos šiandien jau gėrė, ką prie jos valgė, kaip gerdavo kavą anksčiau ir koks yra kavos poveikis jos sveikatai. 

Taip ir nesulaukusi atsakymo, Rita tyliai padarė kavą ir pastatė ją priešais ant stalo.  

–Taigi aš nenorėjau!  pasakė. 

Tačiau vis tiek išgėrė. Nejučia, nesuvokdama, ką daro, nenustodama kalbėti.

Jei Rita kreipdavosi į vaikus ar į vyrą, jiems dar nespėjus atsakyti, už juos atsakydavo anyta. Jei išeidavo iš kambario, anyta sekdavo iš paskos. Vos neprileido į kelnes, kai reikėjo klausyti dar vienos jos istorijos prie tualeto durų.  

Anyta kalbėjo. Ji kalbėdavo visada ir visur, kur tik rasdavo žmogų, turintį ausis. Pasakodavo neišsenkančias istorijas, vis pabrėždama, kokia ji gera. Klausytoja, gelbėtoja, draugė, mama, močiutė, moteris ir žmogus apskritai. Ji myli visus besąlygiškai, nori padėti ir moka bendrauti su visais, ypač vaikais. 

Rita jautė, kad anyta turi savyje bedugnę, kurios niekas savo laiku neužpildė. Todėl ji vis pabrėžia, kokia ji gera, laukdama pritarimo. Todėl siurbte siurbia visos šeimos dėmesį. O kartu su dėmesiu susiurbia ir energiją. Rita jautė, kaip ji silpsta kiekvieną minutę, anytai būnant šalia.

Tačiau vyras visada atrodydavo ramus. Tarsi užburtas. Rita žvilgsniu maldavo jo padėti, o jis tarsi nieko negirdi, nieko nemato, tik klauso. Kaip vaikystės muzikos, kaip lopšinės, kaip Sirenų dainos.    

Ir vaikams močiutė patinka. Atveža dovanų, kalbasi su jais, žaidžia. Vaikai meilę ima ir duoda besąlygiškai, jiems nėra problema nuolatinis močiutės kalbėjimas apie save. Jie puikiai kartu leidžia laiką, nes anyta žaidžia su jais, tarsi pati būtų viena iš jų, tarsi pati būtų vaikas...

BINGO! Ritos sąmonę staiga nušvietė išganinga mintis.    

–Žinai, sugalvojau. Kaip elgtis, kad man nebesinorėtų bėgti iš namų, kai tavo mama atvažiuoja, – staiga pasakė vyrui, nosį įbedusiam į telefoną.  

–Ir? – šis abejingai atsakė, vis dar įsižeidęs po paskutinio ugnikalnio išsiveržimo.

–Kas kartą tas pats. Nepastebėjai? Ji atveža dovanų, ji tokia draugiška, meili, ir aš irgi nusiteikiu būti labai gera šeimininkė, bet jos energetika tiesiog drasko mano energetiką ir aš nori nenori galvoju tik bėgti iš kambario, kur ji yra.  

–A, nu jo.  

–Ji užima visą eterį, kalba nenustodama.  

–Tas tai ir mane erzina. Kai norėjau jai pasakyti, kad gavau darbą, paskambinau ir pusę valandos negalėjau net įsiterpti.  

–Ji mane puola, atakuoja, tiesiog...net nemoku paaiškinti...bet žinai, ką sugalvojau?  

–Ką?  

–Ji ne tavo mama, ji – tavo vyresnioji dukra ir pirmosios santuokos. Tokį žaidimą. O aš esu jos pamotė. Ir elgsiuosi su ja, kaip su vaiku!

–Taip jau yra nuo tada, kai man buvo dešimt.  

–Kai tavo tėvai išsiskyrė?  

–Na, taip, tada jau aš tapau labiau suaugęs, nei ji. Ji man guodėsi, pasakodavo viską ir taip toliau.  

–Tai va! Čia ir yra išeitis! Nesielgti su ja kaip su sena, pagarbos ir dėmesio nusipelniusia moterimi, ką aš bandžiau daryti ir jaučiausi laužoma, draskoma energetiniame lygmenyje. O – elgtis su ja, tarsi su vaiku. Taip, kaip ji ir nori! Tu gi žinai, ką ji man ne kartą sakė?  

–Ne, ką?  

–Ji man taip ir sakė – aš jaučiuosi, kad tu mano mama, o aš tavo vaikas.  

–Nu jo..., – vyras atrodė pasibjaurėjęs.  

–Ji tarsi ieško mamos! Ji yra užstrigusi vaikystėje. Gal ji pati negavo tėvų meilės? O paskui ir vyras ją paliko. Gal dėl to ir paliko, kad ji reikalavo labai daug dėmesio? Kad taip beviltiškai ji bando užpildyti tą skylę, kuri turėjo būti užpildyta meile, bet pas ją ji tuščia? Pradžioje ir aš pagalvojau, kad taip sakyti yra kažkoks iškrypimas. Bet dabar supratau, kad tai yra tiesa! Ir man žinok, palengvėjo. Kai nustojau priešintis tam, kad ji nėra mano antroji mama, arba tarsi mama. Ji yra vaikas. Nesvarbu, kad jai greitai septyniasdešimt. Toks, sakyčiau, keistokas vaikas. Ją reikia priimti kaip vaiką. Kaip trečią vaiką mūsų šeimoje. Padovanoti ką nors, pasiūlyti skanumynų, paguldyti, apklostyti, paklausti, ar nusiplovė rankas, pagirti.  

–Jai tas labai patiktų. Bet man vis dar keista.  

–Matai? Bet tuo pačiu, sudrausminti, paaiškinti, pasakyti, jei kažką ji daro ne taip. Tarkime, kai ji davė peilį mūsų mažajai, kad padarytų vaisių salotas, o aš pasakiau, kad neleidžiu jai su aštriu peiliu pjaustyti. O ji tada sako, nieko, aš dviejų metų vaikus išmokau peiliu pjaustyti. Aš nutylėjau, nors širdyje klykiau. Ačiū Dievui, kad neįsipjovė. O jei ji vaikas, pasakyčiau. Ne, negalima. Arba – gerai, tai bus jūsų atsakomybė. Jei ji įsipjaus, į ligoninę vešit jūs.  

–Keista, kad davė peilį, ji juk pati bijo peilių. O jei taip pasakytum, tada ji tikrai neleistų pjaustyti, nes ji ir taksi bijo išsikviesti.  

–Tai va! Matai. Jei mes su ja elgiamės taip, kaip ji jaučiasi, tai yra, kaip su vaiku, viskas sustoja į savo vietas! Trečias vaikas šeimoje. Kuris kartais atvažiuoja mūsų aplankyti.  

–Keistas vaikas, kuris kitiems vaikams peilį duoda.  

–Vyresnioji. Ji juk ir su mūsų vaikais elgiasi, tarsi būtų jų vyresnioji sesuo, bet ne močiutė. Pastebėjai? Tada į viską galima pasižiūrėti kitaip. Pakeitus požiūrio kampą, taip sakant.  

–Man tai aišku nelengva tai būtų...bet galiu pabandyti.  

–Kartais taip atsitinka, kad energetiniame lygmenyje tavo tėvai nėra tavo tėvai. Apsikeičiama vaidmenimis.  

–Tai aš tais vaidmenimis jau seniai apsikeičiau. Ji į mane remiasi, kaip...tikrai, kaip būtų mano vaikas. Bet mane tai erzina.  

–Tai tu nesierzink. Tiesiog priimk, kaip yra. Dažniausia streso priežastis yra priešinimasis tam, kas yra.  

–Tiesa. Gerai, kai kitą kartą atvažiuos, pabandysiu.  

–Jei ji vaikas, galima jai pasakyti: "Henrieta, dabar aš kalbu su Vytu, dabar truputį patylėkite". Geras būtų, ar ne?  

–Oj, kad tik taip pavyktų. 

...

Kairės rankos didžiuoju pirštu Henrieta braukė aipado ekraną. Kiekvieną dieną, tik atsibudusi ji tai darydavo. Nuo to laiko, kai sūnus jį jai padovanojo ir ji išmoko juo naudotis, aipadas tapo jos geriausiu bičiuliu. Net miegodavo pasidėjusi jį šalia savo pagalvės.   

Kažkas feisbuke parašė, kad ieško vienos reklamos, kurią kažkada matė. Reklamoje rodė šokantį per balą vienuolį, dėvintį džinsus. Gal kas nors atsimena, kokie tai buvo džinsai? Kokios firmos?    

Herieta ėmė googlinti. Jautė didelį malonumą ieškoti ko nors internete. Aipadas atvėre jai visai kitą pasaulį, visko jame buvo tiek daug ir taip paprastai pasiekiama! Jei nepavykdavo, jį tiesiog išjungdavo ir bandė iš naujo. Turėjo stacionarų kompiuterį, bet jis buvo per daug sudėtingas. Mokėjo tik paskambinti per Skaipą ir pasitikrinti emailą. Ir tai ne visada pavykdavo. Kiekvieną kartą prie kompiuterio artindavosi įsitempusi ir išsigandusi, kad ir šį kartą nepavyks paskambinti sūnui. O dabar nardė internete kaip žuvis vandenyje. Dėl to labai savimi didžiavosi.    

Tačiau apie džinsus nieko nerado. Parašė sūnui emailą. Aišku, jis jo nepamatys, arba nieko neatsakys. Geriau paskambins. Skambutis per Skaipą nutilo taip ir nesulaukęs kontakto kitame ryšio gale. Ką gi, skambins telefonu.  

   

–Alio?  

–Ta reklama su džinsais, žinai kokie jie? Draugė parašė per feisbuką, ar kas nors atsimena tą reklamą. Aš aišku puikiai atsimenu, ta reklama pradėjo eiti iš karto po nepriklausomybės, ot buvo laikai...Džinsų tai aš niekada neturėjau, čia jau jaunimo išmislas. Ir kaip vienuolis gali džinsus dėvėti? Gal ir gali, ką aš suprantu... Alio, alio? Alio!

–Aš girdžiu...  

–Tai ko nieko nesakai? Aš galvojau, kad nieko nebegirdi. Kaip vaikai? Mes su jais tą knygutę skaitėme apie skaičiukus, man labai patiko. Kur visi skaičiukai kažkokį gyvūnėlį primena. Ko tik vaikai dabar neturi... Aš net ir pati dar kai ko su jais išmokstu... Aš tokių knygučių neturėjau. Tu turėjai, kažkokias, atsimeni? Bet ne tokias spalvingas ir gražias. O mano mama man tik liepdavo viską suvalgyti. Dėl to aš dabar tokia. Vis dar klausau mamos, viską suvalgau. Dabar bandau nepirkti padažų, nes visą buteliuką iš karto sulaižau, jei nusiperku. Tie padažai tokie skanūs! Kai aš augau, tai tokių nebuvo. Tik sviestu dažydavome ir dar grietine, ir tai buvo deficitas. Žinai, mieste. Oj, jau dvylika, reikia keltis. Parašysiu draugei, kad nežinau kokie tie džinsai.  

–Tai iki?  

–Ai, palauk dar. Mačiau vakar feisbuke, vienas žmogus gamina medinius suolus, pagalvojau gal man reikia nusipirkti. Taip mėgstu lauke pasėdėti. Man reikia gryno oro. Tik va pinigų tai neturiu, pensija mano maistui, vaistams, už butą ir dar dovanoms anūkams išeina. Bet suolas toks gražus...Toks patogus. Kaip tau atrodo, ar man verta tą suolą pirkti? Ai, ne, nereikia. Kam man tas suolas. Sėdėsiu namuose, kaip visada, viena.  

–.....  

–Tu girdi? Ką tu darai? Ar jau atsikėlėte? Aš tai šiandien iki pietų drybsau. Reikės paskambinti Staselei, jos dukra su reklama dirba, gal ji žinos apie tą reklamą. Bet žinai, kad jos dukra su vyru skiriasi? Su tuo, verslininku. Sakė, kad jis kitą susirado, kažkokią iš darbo. Nieko sau, kur pasaulis ritasi. O tokia graži šeima buvo, du vaikai, berniukas ir mergaitė..Pala, kaip jų vardai...Kipras ar kaip, nebeprisimenu, reikės Staselės paklausti. Ji...

–Mama, man reikia eiti...  

–...dabar vasarą sode daugiausia būna. Aš tai neturiu sodo...Viską pardaviau, kai su tavo tėvu išsiskyriau...  

–Gerai. Girdi? Eik dabar papusryčiauk, susiskambinsim vėliau. O paskui gali su savo aipadu nueiti į parką, ten yra bevielis internetas, automatiškai prisijungsi, nieko nereikės daryti. Tik atsisėsk po medžiu ar kur nors šešėlyje. Ir kepurę pasiimk...  

–Nenoriu aš į tą parką. Man nepatinka. Ten...atsimenu, kaip mes su tavo tėvu eidavome ten pasivaikščioti. Buvo gražių momentų. Tada man nereikėjo nieko galvoti, sekiau iš paskos ir tiek. Nors dabar galvoju, kad tai nėra gerai...Tylėjau, tylėjau...O dabar jau sakau, ką galvoju. Su tavo tėvu buvo visai kitaip. Jis viską nuspręsdavo, jis viskuo pasirūpindavo. Nepasakyčiau, kad man patiko, bet tylėjau. Prisitylėjau visą gyvenimą...  

–Tau reikia pabūti gryname ore.  

– Aš būnu gryname ore. Kasdien beveik į parduotuvę nueinu. Einu lėtai, nes man keliai skauda. Nežinau, gal reikės važiuoti daktarui pasirodyti...Bet kas mane nuveš... Tu užsiėmęs, o daugiau aš nieko neturiu. Dar petį skauda, kai miegu ant dešinio šono. Ir ant kairio skauda. Blogai miegu, todėl dažnai aipadą žiūriu naktį. Filmukus žiūriu. Jaučiuosi kaip koks vaikas, prie savo kompiuterio ištisai. Aš net Baby TV pasižiūriu kartais..cha cha. Man patinka. Kartu su tavo vaikais galiu žiūrėti, tikrai nenuobodu. Kartais tikrai aš jaučiuosi kaip vaikas...nors mano mama buvo griežta. Man labiau tėvas buvo prie širdies. Bet jis anksti mirė...  

– Man jau... Turiu eiti, mama.  

– Atsimeni, pas močiutę, kai važiuodavom? Nelabai tau patiko, tiesa? Ir man nepatiko. Prie jos negalima buvo net kelnių nešioti sekmadieniais. Viskas pagal religiją. Gal dėl to tu dabar toks nereligingas. Kai aš išsiskyriau, ji su manimi dešimt metų nekalbėjo...Tik paskui aš ją ligoninėje aplankiau...  

– Iki mama.  

– Iki....palauk! Iki…

...

  

Henrieta kelis kartus paspaudė raudoną telefono mygtuką, dėl visa ko, kad tikrai išsijungtų. Tuoj pat paskambino Staselei. Vėl telefonu, nes ji Skaipu nesinaudojo. Dėl to jautėsi labai išdidi ir geresnė už savo draugę.    

–Labas, Staselyte, na kaip tu? Žinai, kalbėjau su sūnumi ir jis nežino, bet gal tavo Auksė žinos, kokia ten reklama buvo su kunigu šokančiu per balą? Internete žiūrėjau, bet nieko neradau. Čia mano draugei labai reikia...  

–A, taip taip, ir aš atsimenu. Ar tik ne Lava, ar kažkaip...Liva, Levas?  

– Paklausk Auksės. Ji dabar namie? Nedirba? Kaip jos vyras, išlaikys ją? Ne turbūt? Tie vyrai...mes moterys viską pačios turime daryti. Aš viską pati, viena gyvenu, viską pasidarau. Sūnus tik šiek tiek padeda. Ot, gerą vaiką pagimdžiau...  

– Ji dabar nieko nenori girdėti, sėdi ir verkia tiktai, aš pas ją kasdien pavažiuoju, bijau kad...na gi žinai, kas čia gali į galvą šauti...  

– Man tai niekada nešovė į galvą. Tau šovė? Aš per daug myliu žmones ir dar sūnus yra. Kaip gi savo vaiką paliksi? Kad ir kaip sunku buvo, visada stengiausi iš duobės išlipti. Daug gerų žmonių sutikau. Kad ir tu, Stasele, tokia gera. O mano vyras irgi mane paliko. Jei ne kita, iki šiol gal gyventume. Gal būčiau ir atleidusi, bet jis pats...  

– Henrietute, turiu bėgti, pieną užkaičiau, kad neišbėgtų...  

– Ir...a, na gerai...  

   

Henrieta vėl kelis kartus paspaudė raudoną išjungimo mygtuką. Staiga pasijuto be galo išalkusi. Pasiėmusi aipadą nuėjo į virtuvę ir užkaitė vandenį arbatai. 

"Levis", kažkas parašė feisbuke po klausimu. 

Henrieta giliai atsiduso. Perskaičiusi atsakymą pasijuto nereikalinga. Dar kartą atsiduso ir atsivertė savo mylimiausią nuotraukų albumą. Į jį galėdavo žiūrėti valandų valandas. Kažkaip iš popierinių nuotraukų sūnus sudėjo jas į jos aipadą.   

Čia jai penkeri. Ji stovi nauja suknele, dar prisimena, kokia šiugždanti ir ryški ji buvo. Miestelio centre, per šventę. Čia su broliais ir seserimis prie fontano. Čia važiuoja dviračiu, jai gal ....dešimt? Čia su tėveliu, tai viena brangiausių Henrietos nuotraukų... 

Dideliais kąsniais ji kando minkštos baltos duonos sumuštinius su daktariška dešra ir daug sviesto, užsigerdama spanguolių arbata ir braukė kairios rankos didžiuoju pirštu per aipado ekraną. Kartas nuo karto dviem pirštais padidindama nuotrauką ir žiūrėdama į ją dar atidžiau.

 "Ech",...atsiduso. Viską atiduotų, kad tik galėtų ir vėl ten sugrįžti.  

  

Patinka