19

Gru 2017

Pilvas.

Televizoriuje mirgėjo blizgančios šokėjų suknelės ir švysčiojo bateliai. Ji sėdėjo ant sofos, rankomis apsikabinusi  pilvą. Pertraukėlė. Tuoj reikės gaminti vakarienę. Šeimyna netrukus grįš, o ir sūnus skambino, kad atvažiuos su draugu.

Po pusvalandžio atsistojo ir atkišusi pilvą, tarsi jame vis dar kažkas augtų, nuėjo į virtuvę. Ak, bulvės baigėsi, reikia leistis į rūsį. Pasikeitė raudonas su geltonom gėlytėmis šlepetes į tamsiai žalias gumines, dar grįžo į virtuvę maišo, ir uždarė lauko duris.

Pagamins daugiau, reikia ir mamai nunešti. O tai valgo tik pieną su duona, sako, jai skanu. Nedažnai benueinanti, jau pačiai sveikatos nebėra. Juk jau septyniasdešimt dveji. Spaudimas šokinėja, o dar daržai. O mamai devyniasdešimt ketvirti eina. Vis dar viena gyvena, vis dar kruta. Į parduotuvę kasdien nušliaužia. Jos sūnus, anūkas, dažniau ją aplanko, jam pakeliui iš darbo.

Gerus vaikus ji turinti. Dukra daktarė, poliklinikoje dirba. Sūnus savo firmą turi, reklama, ar su kuo jis ten užsiima. Dar yra anūkai, trys, ir proanūkėlė, dviejų mėnesių. Graži jų šeima.

Atsinešusi bulvių, ji prisėdo ant taburetės ir ėmė jas skusti. Iškeps bulvinių blynų su cukinija. Darbo daug, bet visi juos taip mėgsta. Tikrai apsidžiaugs. O ir mama galės sukramtyti. Tokie minkštučiai gaunasi, tiesiog burnoje tirpsta.

Susilenkti skutant trukdė pilvas, kurio po gimdymo ji taip ir nenumetė. Nors dirbo daug ir viršsvoriu niekada nesiskundė, pilvas taip ir liko. Na ir gerai. Jis jai primena, kad ten kadaise užaugo jos kūdikiai. Net vaikšto ji šiek tiek jį atkišusi, tarsi vis dar besilauktų. Nei kiek nebandydama slėpti. Juk ji motina. Ir ji tuo didžiuojasi. O jos pilvas jai ir visiems tai primena. Ji niekada nepergyveno, kad pilvas liko. Net, tiesą sakant, nenorėjo jo atsikratyti. Kaip ir dauguma motinų.  Vėl būti plokščiai būtų tas pats kas vėl tapti jaunikle ir imti žvalgytis vyro. Ne. Ji jau turi du vaikus. Ir jais didžiuojasi. Nesvarbu, ką tos kaimo bobos apie jos sūnų šneka.

Dukros vaikai jau dideli, jau universitetus baigė. Sūnūs Anglijoje dirba, o dukra čia, pati dukrytės jau susilaukė.  Tuoj grįš, išvažiavo į polikliniką pas mamą vaiko skiepyti.

Kepamų blynų kvapas užpildė visą virtuvę. Kaip bus skanu! Su grietine, su pienuku. Ak, bet juk ir grietinės nebėra! Ot, sena boba, nieko nebeprisimena. Juk galėjo geriau kotletų iškepti. Bet vis tiek grietinės reiktų… Paskambins sūnaus draugui. Jis toks mielas, visada padeda. Jai net maloniau jam skambinti, nei sūnui. Jis nepasakys, gi galėjai anksčiau pasakyti, jau dabar esu toli nuo parduotuvės. Jis tik ims ir atveš grietinės. Mamyte ją vadina. Ir ji myli jį kaip sūnų. Net susigraudino. Tiek metų jau jį pažįsta. Visko buvo. Nesvarbu, ką tos kaimo bobos šneka. Gerai tik, kad amžinaatilsį vyras tų kalbų negirdėjo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *