Tikras Lietuvos perlas - Druskininkai

2018 08 10


Štai, aš ir vėl Druskininkuose. Nuo to laiko, kai tėvas čia nusipirko seną apleistą butą, jau negaliu suskaičiuoti, kelintą kartą. Ką čia veikiu? Dažniausiai - ilsiuosi. Kartą atvažiavau rašymo sesijos, padirbėjau iš peties - parašiau net 50 puslapių naujos knygos. Porą kartų pristačiau savo knygą - Druskininkų bibliotekoje ir Eglės sanatorijoje....tačiau čia noriu parašyti ne apie tai.  

Druskininkai. Kokie jie?

Nors lankiausi čia jau n kartų, kiekvieną kartą Druskininkai būna kitokie. Kas kartą būnant su kitais žmonėmis, kita kompanija, veikiant kitus dalykus šis Lietuvos perlas sušvinta naujai. Kiekvieną kartą randu čia ką nors naujo, visiškai neišbandyto arba seno-gero, pamiršto. 

Taip yra todėl, kad čia yra tiek daug galimybių, net sunku visas išvardinti. Tuo labiau sunku viską išbandyti ir išragauti. Svajoju grįžti čia dar vieną kartą viena, rašyti. Rašosi Druskininkuose labai gerai, ne veltui čia gimė ir kūrė genijumi laikomas Čiurlionis. Vis dar neaplankiau jo muziejaus, bet būtinai tai padarysiu dar šiais metais.  


Čia visada gerai miegu. Gerai išsimiegojus, pilnai atsipalaidavus kartais visą dieną niekur nesinori eiti iš buto, ypač turint gerą knygą arba daug kūrybinių minčių, tačiau su vaikais taip elgtis sekasi sunkiai. Todėl susiruošiam ir einam.  

Nusileidus į senos statybos renovuoto namo kiemą, visada yra dvi galimybės, kur sukti - į dešinę arba į kairę. Kairėje miesto centras, fontanas ir vandens parkas, tačiau dažniausiai sukame į dešinę. Iš karto už namo auga senesnė už mane obelis, šiais metais gausiai aplipusi vaisiais, maža gatvelė, kurioje pravažiuoja tik vienas kitas automobilis, ir keleivius linksmai pasitinkantis Ratnyčėlės upelis, amžinai čiurlenantis savo mielas melodijas. 












Perėjus tiltelį, praėjus Vilniaus SPA sanatoriją sukame į Dineikos parką, apaugusį šimtametėmis pušimis, į kurias reikia žiūrėti užvertus galvą. Parke pramogos ir sportas, šalia didelės parko teritorijos teka ta pati linksmuolė Ratnyčėlė. 











Jei į parką nesukame, o einame toliau, prieiname autobusų stotį, o už jos - Druskonio ežeras. 


Šiandien pirmą kartą (ir vėl kažkas naujo!) plaukėme vandens dviračiu. Vandens dviratis - tai toks plaustas ant vandens su kėdėmis ir pedalais, kuriuos galima minti ir sukti mechaninius dviračio irklus (motoriuką). Vairą atstoja lazdelė - galima sukti į kairę arba į dešinę. Man tai buvo pirmas kartas po maždaug 30 metų, o vaikams pirmas kartas gyvenime. Ilgai teko aiškinti, kuo vandens dviratis skiriasi nuo paprasto dviračio. Visiems buvo labai smagu pasėdėti ant lygaus kaip stiklas vandens paviršiaus, pasisveikinti su ramiai šalia praplaukiančiomis antelėmis, pasimėgauti skaisčia, vandenyje atsispindinčia saule, kvėpuojant drėgme, kylančia nuo ežero.   

Pasiplaukioję dviračiu nuėjome į vaikų žaidimų aikštelę, o iš jos - prie kito ežero, kuris skirtas ne plaukioti vandens dviračiais ar valtimis, tačiau maudytis. Puikus pliažas su smėliu, gėlo vandens dušu ir kavine su ledais. Vaikams sušlapus, sukome link namų, pakeliui pasėdėdami ant Ožių, ant kurių galima užlipti laipteliais ir atsisėsti ant jų nugarų (tokios skulptūros). Pasukome asfaltuotais miško takeliais, vengdami dviratininkų, ne tik įprastų, bet ir velomobilių, labai populiarių, važiuojančių ant dviejų storų ratų, taip pat keturviečių dviračių tarsi karietų; per tiltelį, per upelį, vėl parėjome namo. 


Visada labai smagu sukti ir į kairę. Gera pamatyti didelę, raudoną gotikinę bažnyčią, pereiti pėsčiųjų alėja su juokingomis figūromis ir prisėsti prie fontano, kuris šoka pagal užsakytą melodiją ir yra ypač įspūdingas vakare, kai prasideda šviesos muzika. Šokantis, dainuojantis ir spalvomis besikeičiantis fontanas. Smagu žiūrėti ne tik į jį, bet ir į visą dieną prie fontano besiturškiančius vaikus, lakstančius nuo jo purslų, sukančius iš pažiūros sunkų, bet labai lengvai pasiduodantį milžinišką akmeninį rutulį. 











Aplinkui skamba įvairiausios kalbos, sutikus kur žmogų niekada nežinai, jis vietinis ar ne. Dažniausiai ne, atvažiuoja žmonės ne tik iš visos Lietuvos, bet daug rusakalbių. Taigi ir vaikai, sukantys didžiulį, tarsi žemės rutulį, ne vietiniai, o gali būti iš viso pasaulio. Kaip simboliška.  

Kiek toliau nuo fontano yra vandens parkas, kuris yra ne tik pirmasis, bet ir (mano nuomone) geriausias vandens parkas Lietuvoje. Ten gera, tarsi namuose.  

Šalia parko teka Nemunas, platus, ramus. Malonu pasivaikščioti palei upę, galima plaukti ir laiveliu (tai teko kartą daryti, kai buvome Druskininkuose dviese su drauge ir dar visai mažais vaikais). Paupiu tiesiasi graži pėsčiųjų alėja, kurioje galima sutikti karaliaus Mindaugo, žmogaus dydžio skulptūrą, arba nusiprausti veidą grožio vandens šaltinyje. 

Prie upės įsikūrusios sanatorijos ir biuvetės - nameliai, į kuriuos užėjus galima nemokamai atsigerti tikro mineralinio vandens iš požeminių šaltinių. Tačiau labiausiai iš visų man patinka Eglės sanatorija, kuri susikūrė atskirą savo pasaulį - šiek tiek toliau nuo centro, nuostabiame parke -pušyne, kuriame gera vaikščioti, sėdėti ant suolelių, o vaikams lakstyti ar žaisti kamuoliu.   

Tik šiais metais pirmą kartą teko išbandyti baseiną Eglėje+, ir, nors pirčių ir baseinų pasirinkimas Druskininkuose yra didžiulis, šis nukonkuravo visus kitus. Ypač su vaikais. Įspūdį paliko milžiniška, sekli burbulinė vonia, kurioje vaikai galėjo ne tik saugiai, vilkėdami baseine duodamas liemenes, patys vaikščioti, bet ir pasimokyti plaukti. Mano dar tada dvimetis pirmą kartą bijojo lįsti į vandenį, bet jau po pusės valandos su liemene plaukiojo visiškoje euforijoje, pasiekęs savo vaikiškos laimės viršūnę. Neleido ne tik jo laikyti, bet ir liesti, kaip gera buvo plaukti PAČIAM. Mums taip pat labai nedaug trūko iki laimės viršūnės - puikus baseinas, didelis pirčių pasirinkimas, viskas pagal poreikį, viskas patogu, paslaugu, švaru. Nuostabu. 

Spa lieka spa, tačiau joks spa neatstos miškų. Didžiulių, natūralių pušynų. Tokių, kuriuose, atrodo, visos neigiamos emocijos atsimuša į pušų kamienus ir susigeria į žemę. Gaila, kad dauguma keliukų miškuose asfaltuoti, daug maloniau būtų pajusti tikrą žemės paviršių po savo kojomis. Tačiau, kita vertus, labai patogu važiuoti dviračiais, galima juos čia pat išsinuomoti važiuoti toli toli. O dar miškų gerybės - grybai ir uogos! Aš labai myliu mišką, todėl dažnai žygiuoju miško takeliais ir žiūriu į medžius. Liečiu juos, jaučiu juos. Jie geri. Jie priima visus tokius, kokie jie yra.  




Jei norisi aštrių pojūčių - galima nuvažiuoti į Snow areną. Ji šiek tiek už miesto, reikia automobilio arba nusikelti ten Lynų keliu. Lynų kelias - tai slidininkų keltuvas, į kurį įlipti galima centre, prie Vandens parko, o išlipti prie Snow arenos. Turėtų būti įspūdinga kelionė virš miškų, upės ir ežerų, nors dar neišbandžiau. Snow arena yra dirbtinės slidinėjimo trasos, veikiančios visus metus. Mes su būsimuoju vyru, atvažiavę slidinėti į Druskininkus taip ir nepaslidinėjome, o prasėdėjome restorane pasikėlę į 50-ties metrų aukštį. Jaukiai šilumoje ragaujant tobulus patiekalus, pro stiklinę sieną galima buvo matyti, kaip slidinėja striukėmis ir kepurėmis apsiginklavę slidininkai, kaip pakyla, kaip griūna ir keliasi, aplipę sniegu.   

Tačiau didesnis iššūkis nei leistis slidėmis nuo maždaug raudonosios trasos kalno, mums pasirodė išeiti į restorano balkoną - jame tikrai pajusite aukščio baimę. Balkono turėklai nematomi (stikliniai), grindys - kiauros. Apačioje, žemai žemai po kojomis pamatysite milžiniškų pušų viršūnes ir norėsis griebtis be ko, kas stabilu. Brrrr, bet įspūdinga. 

Pramogų Druskininkuose tikrai netrūksta ir dideliems, ir mažiems. Neseniai atsidarė drugelių kupolas, kuriame drugeliai tupia ant rankų, galvos. Yra apvirtęs namas, kurio stogas yra grindys, o lovos, vonia ir klozetas kabo ant lubų. O jūs kas, musė? Galite tuo įsitikinti savo akimis ir savo pojūčiais. Galite karstytis medžiais Uno parke, lėkti per upę lynu arba keltis Lyno keliu...Tiesą sakant, beveik kas kartą atvažiavus randu naują, nematytą pramogą, dar daug kas liko neišbandyta. 

Ir ne taip svarbu, kur pasuksi. Kur besuktum, į kairę ar į dešinę, jautiesi tarp gerai išsimiegojusių, besiilsinčių, puikiai nusiteikusių žmonių. Atsipalaiduoji ir pats, nereikia niekur skubėti. Tai poilsinis, kurortinis ir kultūrinis miestas. Daug koncertų, renginių, parodų, muziejų. Čia viskas arti, viskas ranka pasiekiama. Nori į mišką - prašom, nori prie ežero - prašom, nori į baseiną - prašom, nori procedūrų - prašom, nori kultūros - prašom, nori ramybės - prašom.  

Tiesa, visai netoli Druskininkų yra Grūto parkas, kuriame surinktos senos sovietinės skulptūros ir išlaikyta tų laikų dvasia, Merkinės piramidė, kurioje ne vienas atranda ramybę ir dvasios pusiausvyrą. Yra Vilkės golfo klubas su neaprėpiamais golfo laukais, kuriame mėgėjai arba bandantieji gali praleisti puikią dieną.  

Vienu žodžiu, visko daug, viskas arti ir visiems pagal poreikį. Tikras Lietuvos perlas. Man asmeniškai atvažiuoti Druskininkus norėsis dėl jų ypatingai minkšto, švelnaus, drėgno pušyno oro, ramybės ir miškų. Dar ir dar ir dar kartą.