Pagalvosiu apie tai rytoj.

 2016 m. gruodžio 2 d. 

Darbų, sprendimų ir minčių atidėjimas ne tik padeda tapti kūrybiškesniems, bet ir išvengti neigiamų emocijų ir depresijos. 


Kaip dažnai Jums tenka atidėti darbą paskutinei minutei?  Tarkim, straipsniui parašyti yra duotas mėnuo, ar rašote jį visą mėnesį, ar per paskutines kelias dienas? O gal paruošti pristatymą turite kelias savaites, ar imatės darbo tuoj pat, ar laukiate iki paskutinės dienos? O gal  egzaminas laukia po savaitės, ar išnaudojate ją visą, ar mokotės tik  paskutinę naktį?  

Mokslininkai sako, kad chroniškai atidėliojančių darbus žmonių yra apie dvidešimt procentų, bet matyt, jų yra žymiai daugiau. Visi mes esame atidėliotojai to, kas mums nemalonu.  Geriau pasėdėti feisbuke arba paskaityti apie Kinijos ekonomiką, o gal pažiūrėti pokalbių laidą apie sveikatą. Ir žiūrėk, dienos nebėra. Padarysiu tai rytoj, laiko dar yra, tuomet sakome sau. 


Atidėliojimas nėra blogai! 

Profesorius Adamas Grantas iš Vartono verslo mokyklos (Wharton Business School) sako, kad studentai, kurie atidėlioja užduotis, jas atlieka žymiai kūrybingiau, nei tie, kurie atlieka jas iš karto. Jis teigia, kad pirminės idėjos dažnai būna bendro pobūdžio, įprastos, o tik leidus smegenims ieškoti, smalsauti ir davus joms laiko, jos pereina prie kūrybinio mąstymo. Jam pritaria ir Jihae Shin, Viskonsono universiteto profesorė, atlikusi keletą tyrimų ir nustačiusi, kad žmonės, kurie delsia atlikti užduotį, galiausiai ją atlieka kūrybingiau.    


                                                            Tarkim, Leonardas Da Vinči savo Moną  Lizą dažė 16 metų.  


 Atidėliotojų Angelas Sargas  

Labai linksmoje ir nuotaikingoje TED kalboje Timas Urbanas pasakoja apie save, ypač mėgstantį viską atidėlioti. Jei jis neturėtų savo angelo sargo, saugotojo ir globėjo, kuris tik vienas išgelbsti jį nuo nesėkmės, jam būtų ragas. Tik šis angelas, pasak Timo,  jį apsaugo, kad darbas galiausiai būtų atliekamas laiku.  

Šis angelas yra P A N I K OS MONSTRAS. 


                                          Panikos monstras su Malonumų Ieškotoju ir Atsakingu Vadovu


Tik jis priverčia ką nors daryti. Jis, nors ir laikinai, iš galvos išvaro visą valdymą perėmusį Malonumų Ieškotoją ir į jo vietą pastato Atsakingą Vadovą, kuris viską spėja laiku.  

Tačiau paskutinę naktį pradėjus, juk niekas neparašys gero magistrinio darbo, tiesa? Kuo PANIKOS MONSTRAS labiau vėluoja,  tuo darbų rezultatas yra prastesnis. O jei jis pasirodo per anksti, rezultatas taip pat nukenčia, nes smegenys bloguojamos streso negali būti kūrybiškos. PANIKOS MONSTRAS turi pasirodyti laiku, kai kūrybinis procesas jau subrendęs, bet dar yra pakankamai laiko. 


O kai termino nėra?

Gerai, jei terminas yra  ir PANIKOS MONSTRAS  pasirodo laiku. Tuomet viskas išsisprendžia gerai. O  jei terminas neegzistuoja? 

Tarkim, koks terminas būtų įkurti savo įmonę, pradėti tapyti, pagerinti santykius, tapti sveiku?  

Tai, kas mums yra nemalonu, mes linkę atidėti. Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Nemalonus darbas, kuris žada gerą rezultatą tik po sunkaus proceso. O jei jis dar neturi termino,  dažniausiai yra atidedamas į "kada nors".  

Kai konkretaus termino nėra, PANIKOS MONSTRAS nepasirodo. Tuomet darbą atidėlioti galima neribotam laikui. Kada nors. Kada nors aš susitvarkysiu spintas ir viską, ko nenaudoju, išmesiu. Kada nors išmoksiu plaukti. Kada nors mesiu gerti, rūkyti, gerti kavą kibirais, nustosiu valgyti saldumynus... Kada nors.  

Kada nors gali užtrukti labai ilgai. Ką daryti tuomet? Kaip save priversti imtis sau naudingos veiklos, nors rezultatai pasirodys tik po kelerių metų? 

Ilgai apie tai mąsčiau. Ir supratau, kad yra dvi neterminuoto atidėjimo rūšys:  


To, ką mes galime pakeisti ir  

To, ko mes negalime pakeisti  


Sugalvok terminą 

Svarbiausia – suprasti skirtumą.

Ką galime ir  t u r i m e  keisti,  būtinai sugalvokime  tam terminą.  

 

Iki kitų metų sausio pirmos dienos galėsiu nuplaukti kilometrą.  

Per du metus nuo šios dienos turėsiu savo įmonę ir imsiu dirbti sau. 

Per ateinantį mėnesį pakviesiu savo antrąją pusę į romantišką pasimatymą. 

Kitą savaitgalį išjungsiu telefoną ir kompiuterį ir tvarkysiu spintas ir senus užrašus.  


 Ir jo laikykimės! Labai efektyvu yra savo didelį  planą paskirstyti į mažesnius ir papasakoti apie tai kitiems. Tuomet yra didelė tikimybė, kad laiku pasirodys  PANIKOS MONSTRAS ir darbas bus atliktas. 


Pagalvok apie tai rytoj 

Tačiau yra dalykų, kurių negalime pakeisti. Kad ir kaip stengtumėmės, tai ne mūsų jėgoms.  

Išmintinga patarlė sako: "Dieve, duok man stiprybės pakeisti tai, ką galiu pakeisti, ramybės nekeisti to, ko negaliu pakeisti ir išminties, kad suprasčiau skirtumą." 

Ko negalime pakeisti –  atidėkime tai su palengvėjimu.  

Atidedant tai, ko negalime pakeisti rytojui, mes nusiimame naštą. Taip, tai švelni saviapgaulė, tačiau ji padeda. Nesenai perskaičiau jauno žydo mintį, užrašytą II Pasaulinio karo metu: 

"Kiekvieną dieną, kad ir kokią karčią, kartoju sau: rytoj aš būsiu liūdnas, bet ne šiandien." 

Rytoj – vadinasi niekada. Rytoj niekada neateina, nes visada yra šiandien. Taip nusimetame naštą kentėti ir reaguoti į dabartį taip, kaip ji to reikalauja. Jei aplinkui konfliktai, skyrybos,  jei ištiko nesėkmė, jei viskas sukasi ne taip, kaip suplanuota, kai užplūsta neigiamos emocijos, kai nieko nespėji, kai viskas krenta iš rankų... pagalvok apie tai rytoj. 

Darbų, sprendimų ir minčių atidėjimas nėra blogai. Jis ne tik padeda tapti kūrybiškesniems. Jis padeda išvengti neigiamų emocijų ir depresijos! Kai viskas slysta iš rankų – pagalvok apie tai rytoj. Juk rytoj ir vėl reikės gyventi.