Mušti vaiką ar nemušti?

2017 m. vasario 17 d.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Mes esame pripratę, kad vaikai yra mušami. Nors yra nemalonu tai matyti ir daryti, tačiau tai yra norma. Tik dabar, tik ŠIS SEIMAS, po daugiau nei dvidešimties metų sugebėjo tą normą atšaukti.  

 

Niekam nepaslaptis, kad dauguma taip ir užaugome. Jei neklausom diržas, arba bent jau pagąsdinimas juo. Beržinė košė, sakoma švelniai. Jei klausom ir darom ką liepia tėvai tada tos košės skonio netenka ragauti. Puikiai atsimenu vaikams lupti skirtą diržą tokį platų,  storos rudos odos, didele sagtimi. Kiekvieni tėvai privalėjo tokį turėti. Diržą, skirtą vaikams lupti. "Gausi diržo, jei neklausysi". Teisybę sakant, tikiu, kad dalis visuomenės vis dar tiki, kad rykštė vaikus auklėja. Rykšte galima išmušti ožius, blogus įpročius ir nepaklusnumą.  


Beržinė koše maitinti vaiką    normalu? 

Mano gera draugė Vera, su kuria 2000 metais susipažinome aupair programoje Airijoje, gyveno šeimoj su trimis mažomis mergaitėmis. Ji turėjo prižiūrėti trimetes dvynukes ir penkiametę jų seserį. Niekas nieko neaiškino, nei kokios yra taisyklės, nei kokie vaiko priežiūros reikalavimai...savaime viskas turėjo būti suprantama, kas galima ir ko negalima vaikui, kaip galima ir kaip negalima su juo elgtis. Taigi, trumpai tariant, Lena vienai iš dvynukių pliaukštelėjo. Kaip vėliau pati pasakojo, labiausia buvo abstulbinta to vaiko reakcijos. Ji neverkė. Ji nustebo, o paskui piktdžiugiškai apsidžiaugė. Maždaug: "Aha, dabar tai tu pakliuvai! Tu negali manęs mušti, tau už tai bus...šakės!"  

Taip ir buvo. Leną iš karto atleido, nes ji net nesigynė, kad taip pasielgė. Ir kas čia tokio? Tačiau nuo to laiko į ją ėmė žiūrėti kaip į smurtautoją, nusikaltėlę, su ja kalbėjo psichologai... kol galiausiai jai davė kitą šeimą su paaugliais, kurių nebereikėjo prižiūrėti, tik pagal įstatymą jie negalėjo likti namuose vieni. Ir Lena, ir aš, taip ir likome iki galo nesupratusios, ką ji tokio blogo padarė?... 

...

Kartą pas mane namuose apsilankė draugė su vaikais –  dukryte ir dvimečiu sūnumi. Buvo pietų metas, išviriau visiems skanios sriubos. Mergaitė susigūžusi valgė, o berniuką mama prievarta žiodė ir grūdo į burną vaišinti virtą sriubą. Vis kalbėjo, koks jis nevykėlis, koks bukas, kaip jis sėdi visą dieną darželyje susigūžęs ir nežaidžia. Kai berniukas išspjovė sriubą, nusivedusi į koridorių jį dar ir gerai atvanojo. Sėdėdama prie keturmetės jo sesutės ir girdėdama daužomą ir neviltimi springstantį vaiką, jaučiausi, tarsi mane pačią prievartautų būrys kareivių. Bet nieko nesakiau. Nepriimta. Juk tai jų reikalas.   

...

O štai ką pati parašiau prieš metus. 


"Kai mūsų dvimetė dukrytė nuostabioji, protingoji, gražioji, be galo laukta, be galo mylima, mūsų akių šviesa ir gyvenimo prasmė, mažiausiai du kartus per dieną, KIEKVIENĄ popietę ir vakarą prieš miegą 

griūna ant žemės,  
spardosi, 
daužosi,
rėkia,
klykia, 
cypia,
kūkčioja,
šaukia, lyg ją kas pjautų, 


 

 

 

 

aš tikrai nebežinau ką daryti. 

 

bandėme viską. Ir būti su ja ypač malonūs, vykdyti visus norus, visas užgaidas, pageidavimus, nurodymus... Penkis kartus vandeniuko, tris siusiuko, dešimt pasakų, medaus, soskę ir ko tik ji nori. Vis tiek kažkuriuo momentu, po poros valandų tokio šokinėjimo aplinkui tenka pasakyti ne, dabar jau laikas miegoti. Ir ji pradeda rėkti.  

Bandėme būti griežti. Nepadeda. Bandėme kalbėtis. Nepadeda. Bandėme ignoruoti. Valios, užsispyrimo, ir jėgų ji turi daugiau nei mes, du išvargę ir neišsimiegoję tėvai. Bandėme žaisti aktyvius žaidimus, kad išsikrautų ir pavargtų. Vėl tas pats – energijos ji turi per kraštus. Niekas neveikia, kol ji savo "dozės" neatrėkia. Net ėmiau sakyti: "Gerai, dabar tu rėki, tau reikia parėkti, kai parėksi vėl viskas bus gerai." Tačiau tada ji žiūri į mane nustebusi ir rėkia dar labiau ir ilgiau...  

Gal tik vaikų psichologas galėtų atsakyti, kas tam vaikui yra. O ką mes, du mylintys, bet per jos sąmonę neprasiskverbiantys tėvai?...Nors puikiai žinau, kad vaikai nekalti, kad jie yra tik mūsų pačių veidrodis ir kempynės, viską atspindinčios ir sugeriančios. Puikiai suprantu, kad kažkur padarėme klaidą, kažkur "praauklėjome" pro šalį. Tačiau tas suvokimas nepadeda, kai kantrybės taurė išsenka ir prasideda tikra kančia auginti savo mylimą vaiką.  

O nuostabiausia, kad regis, jai tai visiškai nekenkia. Po tokios neįtikėtinai audringos isterikos, atrėkusi savo "dozę", ji miega kaip ką tik gimęs kūdikis ir atsibudusi su šypsena tampa pačia meiliausia, linksmiausia ir išradingiausia mergyte. Kaip kokioj pasakoj, naktį arba prieš miegą ji pavirsta pabaisa, dieną princese. 

Na o mes po tų dviejų valandų "migdymo" ir pusės valandos nežmoniško kūkčiojimo ir klykimo (du kartus per dieną!) būnam arti depresijos ribos. Patys imame tarpusavyje pyktis. Iš nuovargio, iš bejėgiškumo. Jausmas, tarsi būtume kaliniai kalėjime, kuriame kankinimų būdas yra klausytis vaikų verksmo tikra kančia. O kai dar rėkia tavo mylimas vaikas, o tu nieko negali padaryti... 

Blogiausia, kad tikrai nežinau nei priežasties, nei kaip tą situaciją ištaisyti. Leisti jai nemiegoti irgi bandėme. Tačiau tada ji pervargsta taip stipriai, kad prieš užmigdama rėkia dar baisiau. Kartais tikrai norisi jai užduoti tos beržinės košės, gal tik tai ir padėtų... " 


Beržinė košė uždrausta, klausimas išspręstas 

Pagaliau! Pagaliau tokiems klausimams visam laikui yra užkirstas kelias. Tą dieną, kai seimas pagaliau priėmė nulinio smurto toleravimo prieš vaikus įstatymą, man akmuo nuo širdies nusirito. Tikrai, iš kur mums žinoti, kaip reikia ir kaip nereikia auklėti vaikus? Universitete to nemoko. Mus auklėjo taip, ir mes taip pat. Jei įstatymas būtų priimtas jau prieš metus, klausimas "mušti vaiką ar nemušti" man iš viso negalėtų kilti.  

Juk iki šiolei kiti reikalai vis buvo pirmesni, kitos interesų grupės svarbesnės. Kas tie vaikai?.. Nei jie uždirba, nei gali kam nors "patepti", nei turi sprendimų galios...Jie Niekas. Kol neužauga. O visi jie užauga, užaugs ir šitie... 

Bet ŠITAS SEIMAS, duok Dieve jam sveiko proto ir valios, beržinę košę uždraudė.  Dabar jau tikrai turime ieškoti kitų būdų. Dabar nebegalime tylėti, kai muša vaiką mūsų namų prieškambaryje. Ar koridoriuje. Ar kieme. Ar pas kaimynus. Nesvarbu, ką vaikas bedarytų, kaip jis tėvus bekankintų ar jų neklausytų, NEGALIMA naudoti prievartos. Nei fizinės, nei psichologinės, nei seksualinės. Jokios.  


Ir ačiū Dievui. Tikrai palengvėjo.  


Galiausiai, šaip ne taip atsilaikiusi ir nepakėlusi rankos, aš radau būdą, kaip išgyvendinti iš mūsų namų tą raganą, apsėdusią mano dukrą. Aišku, tai kainavo nemažai laiko. Tačiau išbandžiusi viską, aš dar pabandžiau ir tokį paprastą dalyką – paprašyti. Prieš einant miegoti aš jos prašiau: "Tik būk gerutė, pažadėk man, kad nerėksi šiandien, gerai?" 


"Gerai. Pažadu.", taip paprastai atsako ji.  


Ir.... tikėsit ar ne...nerėkia!