Mano kambarys

 

Parašė Ieva: svajoklė, tikinti, kad rašymas yra tai, ko žodžiais nenusakysi.

 

2018 04 20

 

Dar pora žingsnelių. Štai, aš jau savo erdvėje. Savo kambaryje nerandu nieko kopijuoto, viskas ten mano. 

Žalia erdvė mane apgaubia ramybe. Keturios sodraus žalsvumo sienos, pasipuošiančios metų laikais, kai mama užkabina paveikslėlius: rudenį jos rankomis siuvinėtuose paveikslėliuose visomis savo gražiausiomis spalvomis man šypsosi ruduo, žiemai atėjus juos pakeičia žiemą alsuojantys kūrinėliai, atėjus pavasariui – sienas papuošia pavasariški žiedai, o vasarai – čia žaliuoja vasara.

Vienas, visą mano pasaulėlį apimantis kambarys. Viena erdvė ir aš. Užveriu duris. Jaučiu, kaip manyje ima žaižaruoti daugybė mano savijautos atspalvių. Nuo visiškai šviesių iki aklinai tamsių. Bet jie nėra blogos ar geros savijautos padariniai. Veikiau tai gama, be kurios melodija, užtikrinanti harmoniją mano sieloje, neskambėtų.

Čia praėjo kone dvidešimt penkeri mano gyvenimo metai. Ruda sofa nuo pat pradžių pradžios. Išmokau sėdėti ant jos. Noriu joje minkštai gulėti ir tada, kai savarankiškai vaikščioti ar sėdėti bus jau sunku.

 

Atsisėdusi ant jos jaučiu, tarytum visi rūpesčiai nukrinta nuo pečių. Rūpesčiai tarsi dulkelės  –  pro atvirus, sofoje pavaizduotus langelius išskrenda. Laiko trikampiukai, pripildyti laiko kerų, taip juos vaizduotėje vadinu.
Aš jaučiu. Pojūtis įsispraudžia į trikampėlius ir taip be galo, be krašto sukasi. Laikas, neapskaičiuojamas matas. Amžinai. Sukasi ir nestoja nė akimirkai. Visumoje tai gatvė, kurioje paklysčiau. Vienspalviai šviesoforai. Daugybė vienodų gatvės ženklų. Nauja pradžia. Pirmapradė galimybių stadija, sustingusi laike, kuri tuoj atsiskleis visas savo užuominas man.
 

Praversiu vieną tų langų. Įkvėpsiu gaivaus oro. Iš naujo atgimsiu. Knygos man padės. Lentynose, pagal abėcėlę, sudėliota daugybė pasaulių. Esu kiekvieno skirtingo pasaulio erdvėje. Jaučiu tų atmosferų skirtingą, bet tokį reikalingą dvelksmą. Tampu patirčių, nuotykių, vis kitokių, savitų ir įdomių gyvenimų heroja. Tereikia ištiesti ranką ir aš jau ten. 

Pojūčiai ir kambario erdvė  –  trys viename. Juokinga ar ne, bet kava tokiu pat pavadinimu dabar garuoja mano mylimiausiame puodelyje, kurį man padovanojo mama, kai buvau dar visai vaikas. Grindų braškesiai manęs nebebaugina, nes žinau – tai mano ir niekieno kito. Aš šeimininkė šios erdvės. Čia karaliauja mano fantomas, nematomas, bet juntamas. Mano asmenybė. 

Ant rašomojo stalo vyrauja netvarka. Ji tokia miela. Nes... mano. Vieną dieną čia karaliauja tvarka, kitą  – ne, o dar kitą net chaosas. Toks, kuriame net velnias koją išsisuktų, švelniai tariant. Juokauju.  

Nesivargindama visko į stalčius sudėlioti susimąstau – kiek visko ant jo daug. Tiek mielų niekučių: kosmetikos reikmenys, mano mylimiausias žalias rašiklis su japonės atvaizdu, knygos, kurias pasižadėjau perskaityti dar šiais metais, dienoraštis, kuriame sutalpinti mano jausmai, slapčiausi norai ir žodžiai, kuriuos galiu pasakyti tik sau, žodynai, lėkštelė, žaislinė žaliaakė panda, mano šviesiai mėlyna stalinė lempa.

Chaosas ant stalo, tvarka lentynose. Gal ir manyje ūžia dvi skirtingos asmenybės? Gal asmenybė viena, tik dvi puselės labai skirtingos? Viena atrodo jau suaugo, kita  – dar šėlioja, verčia viską aplinkui. Vienai jau reikia knygų, kitai trūks plyš, reikia žaislų. Gal taip yra todėl, kad mano kambaryje apstu pasaulių? 

Iš ties.... Tiek daug įvairių savo pasaulių galiu matyti sėdėdama ant sofos. Pačioje apatinėje komodos lentynoje visas stiklinis, trapus pasakų pasaulis. Dažnai atidarau dureles ir kiekvieną figūrėlę perkiloju, nuvalau dulkes. Vaizduotės dėka regiu jas visas atgijusias ir ateinančias pas mane: mažytis pilkas katinėlis šalia širdelę įsikandusios gelsvos spalvos savo mamytės. Raudonas asiliukas. Žalmargės trys karvytės su pinigų pilnais maišais, tarytumei, apsirengusios kalėdiškai, nors ir nebe Kalėdos. O! Matau atbėga jautukas. Matyt, karvučių pasigedęs. Žiū, vietoje piemenėlių sargybiniai iš alavo ir gipso. Jaučiu meile alsuojančią atmosferą. Akių nebeatitraukiu nuo mergaitės ir berniuko, jie tokie įsimylėję! Lūpos suglaustos, viena siela. Rodos, jaučiu net jų širdis plakant tuo pačiu ritmu. 

Meilė toks gražus dalykas, o mano kambaryje jie vieninteliai ją demonstruoja. Juos saugo du drakonai. Nedrįsčiau net artyn prieiti ir bandyti išsklaidyti to meilės jausmo, kuris juos gaubia. 

Įdomu, ką išgirsčiau, jei visos figūrėlės imtų kalbėti? Šarkelė varpeliu turbūt kviestų vėl grįžti į mokyklą, į pirmąją klasę. Sėsti į mokyklinį suolą ir vėl atsiversti knygas, kuriose tiek daug žinių, tiek išminties. Visos tuščios vazelės išbartų, kad anei gelytės, nei pavasarį, nei vasarą, nei vienoje nebūna. Bembis, pelytės, drambliukas ir raganosis nuliūstų, kad pasakas apleidau, iš kurių tiek išmokta: gėrio, supratimo, ištikimybės, atsidavimo, atjautos. Kas yra meilė, aš supratau pasakas skaitydama. Norėčiau ir pati kada nors tokią patirti. Dar būdama maža aš supratau, kad pavydas  – ne kokia savybė. Mylėti galima tik širdimi. O dabar jau nepamenu, kada bent vienos pasakos puslapius verčiau. 

Bet aš nepamiršau. Pasaka staiga virsta realybe, ir vėl aš sėdžiu ant sofos, ir vėl mano statulėlės tvarkingai sudėtos lentynose. Nebejuda, nereaguoja. 

Viskas čia sukasi ratu. Kiekvienais metais pasirodo metų simbolis: katė ir zuikis, gyvatė, pelė, tigras, šuo, beždžionė, višta, avis, drakonas, jautis, arklys, ožka. Visi jie gauna progą, vos išaušta Naujųjų metų valanda. Nuotraukų kabinti aš nemėgstu, tad mama pasitelkė išmonę ir mano sienas „aprengė“. 

Dabar aš drąsiai galiu sakyti: mano kambarys tai aš.

 

Tai veidrodis, atspindintis mane. Spalvos – visos mano mylimiausios: salotinė, smėline, truputi geltonos, rudos, juodos ir galiausiai mano mylimiausios – mėlynos čia kone daugiausia. Mėlyna stalinė lempa prie kompiuterio, mėlynas akinių įdėklas, mėlynas kilimėlis kompiuterio pelei, mėlynai išmuštos kėdės. Čia mintys, kurias skaitau tik aš, svajonės, apie kurių egzistavimą žinau tik aš. Viskas paslėpta geriau, nei dienoraštyje.
 

Aš matau save veidrodyje. Galiu žiūrėti ir svajoti. 

Čia pildosi visos mano užgaidos. Jau būdama suaugusi pasvajojau apie pliušinę pandą. Grįžusi mama iš darbo sako: pameni, norėjai? Ir įteikė nedidelę, bet didžiulėmis, žaliomis akimis pandą. Ji dabar tupi ant mano rudos sofos. O neseniai išsipildė dar dvi didelės svajonės. 

Senoviškai atrodančios muzikinės dėžutės vis nepaliauju klausyti. Man ši dėželė ypatinga. Ji alavo spalvos su dviem mėnuliukais papuoštais stalčiukais. Netgi gėlių atvaizdas ant dangtelio, viskas, kaip norėjau. Atidarius ima šokt balerina. 

Antrąją svajonę išsitraukiu tik sutemus. Tai ypatinga lempa, kurią įjungus, lubose ima šviesti žvaigždės.

 

Minkšta sofa, mėgstama pagalvė su narcizais, dirbtina narcizų puokštė ant komodos, karštas kavos puodelis rankose ir muzikinės dėžutės akordai. Belieka įjungti mintis ir sulaukti akimirkos, kai išauš nauja diena ir mintys suguls popieriuje. 
 
Viskas taip netikėta, kaip ir mano noras rašyti. Norai, mintys, gimė čia, mano kambaryje. O dabar galiu pasvajoti, kad mano noras kada nors tapti garsia rašytoja – būtinai taps realybe.