Laisvė nuo priklausomybių.

2017 m. sausio 5 d.  


Žmogaus smegenų ląstelių bendrijos ir sistemos sudaro ekologinę sistemą, kurios veikla priklauso nuo cheminių medžiagų pusiausvyros. Ir Rytų, ir Vakarų medicinos sutaria, kad sveikatai ir gerai savijautai  svarbiausias dalykas – palaikyti natūralią  sistemų pusiausvyrą, nes kūno sistemos negali veikti kitaip, kaip tik harmoningai. Jei įvyksta koks nors pokytis vienoje ląstelėje, jis jaučiamas visose smegenų sistemose, o jos lemia pokyčius ir kitose kūno sistemose. Dar daugiau: viename žmoguje įvykęs pokytis veikia kitus žmones, jo draugus ir šeimos narius, o šie savo ruožtu dar didesnes bendruomenes. Išsivysto drugelio efektas: jo sparnų mostelėjimas vienoje pasaulio dalyje gali sukelti tropinę audrą kitame kontinente. 


 Kaip atsiranda priklausomybė 

Menkiausias pusiausvyros pasikeitimas  smegenų sistemoje sukelia stresą. Stresas – tai kūno reakcija į pusiausvyros sutrikimą. Yra trys stresinių reakcijų pakopos: kova, pripratimas ir adaptacija. Pakitus neurologinei pusiausvyrai, šie trys etapai nuosekliai veda žmogų į priklausomybę.  

Reaguodama į pusiausvyros pasikeitimą, pradžioje sistema bando pernelyg aktyvias ląsteles slopinti. Jei tai nepavyksta, bando stimuliuoti nepakankamai aktyvias, lengvinti sąlygas normaliai funkcionuojančioms. Jei dirgiklis tęsiasi ilgai ir nepavyksta atstatyti pirminės pusiausvyros, ląstelės nebekovoja, jos persiorentuoja. Prasideda pripratimas.  

Pripratimas reiškia, kad ląstelės tampa bene tokios jautrios ir mažiau reaguoja į nuolat pasikartojančius dirgiklius. Jos pradeda naikinti savuosius neuroreceptorius ir netgi nutraukti savo sinapses, jungiančias su sistemą išbalansuojančiomis ląstelėmis. Vyksta fiziniai pokyčiai: sukuriama ilgalaikė gynybinė sistema didesnės sistemos pusiausvyrai palaikyti.  

Tačiau jei nei kova, nei pripratimas nebeveikia, nebepajėgiama išsaugoti ir stipriai nepaveikti įprastinės veikiančiųjų sistemų pusiausvyros, nes dirgikliai pakartotinai vis įsibrauna į sistemas, sukuriamas nauja pusiausvyra. Nustatomos naujos normos: taip prasideda priklausomybė.  

Priklausomybės pasekoje nesuskaičiuojamos ląstelių sistemos turi pakoreguoti savo veiklą, kad prisiderintų prie naujos situacijos. Persitvarkymui pasibaigus, stresas pasitrauka, nustatoma nauja pusiausvyra. Kartu su naująja pusiausvyra vėl patiriamas normalumo pojūtis. 


 Ar gali būti gera priklausomybė? 

Jei nuolat kartosime kokį nors veiksmą, atsiras tolerancija. Tolerancija reiškia, kad elgesio arba prisirišimo objekto nuolatos norima ir norima vis daugiau, siekiant pasitenkinimo. Jei kiekvieną dieną septintą valandą vakaro išgersite taurę raudono vyno, po kurio laiko, atėjus septintai vakaro, negalėsite galvoti apie nieką kitą, jausite fizinį skausmą, kol negausite savo taurės vyno.  

Kiekvienas žmogus yra nuo ko nors priklausomas. Nuo kavos ryte, nuo serialo, nuo savo vaikų, nuo taisyklių, nuo pagyrų. Priklausomybė gali būti ne tik nuo alkoholio, nuo maisto, nuo narkotinių medžiagų, nuo vaistų, bet ir nuo streso, nuo pinigų, nuo santykių... nuo bet ko.  

Ar gali būti gerų priklausomybių? Vienareikšmiškai, ne. Priklausomybė yra vergovė tam, prie ko prisirišame.  Priklausomybė nėra laisvos valios pasireiškimas, tai yra priverstinis elgesys. Žmogui, suvokus savo priklausomybę, sąmoningai to net nenorint, veiksmas vis tiek atliekamas.  Todėl jokia priklausomybė negali būti gera. Nei vyro priklausomybė nuo žmonos, nei turtingo žmogaus nuo paramos davimo. Priklausomybės destruktyvumą sukelia vergavimas tiems dalykams, darymas tai ne laisva valia. Troškimo pavertimas aistra mums ir mus supančiam pasauliui gali būti grėsmingas.  


Kas atsitinka metus 

Suvokę savo priklausomybę ir apsisprendę jos atsikratyti atstovaujame tik vienai savo pusei; kita pusė neišvengiamai priešinasi. Pasireiškia nutraukimo sindromas –  stresinė reakcija. Jei viena smegenų sistemų grupė ir renkasi laisvės nuo priklausomybės kelią, nesuskaičiuojama daugybė kitų tučtuojau reaguoja stresu, turinčiu padėti išsaugoti senąsias normas. 

Priklausomybės praradimą lydi fizinis praradimo jausmas. Šiam praradimui mūsų smegenys priešinsis tol, kol įstengs. Nutraukimo sindromo metu skaudės. Paskui gedėsime. Nei vienoje kovoje su prisirišimu neįmanoma išvengti netekčių. Turi skaudėti, turime jaustis alkani ir nepatenkinti. Nutraukimo sindromas yra skausmingas, ir tik jei jo lauksime, jam ruošimės būsime pasirengę kovai. Tik tada, kai baigsime gedėti savo prisirišimo ir leisime sau jausti skausmą, galėsime su dėkingumu įkvėpti laisvės oro. 


Liekanti tuštuma 

Sėkmingai metusius žmones sieja du paprasti dalykai:  

  1. Mesti jiems padėjo paprastas vidinis apsisprendimas: "Metu". 

  2. Buvusių priklausomybių, kurios užėmė didelę dalį gyvenimo, jie nepakeitė kitomis priklausomybėmis, "ne tokiomis pavojingomis". Sėkmingai metę žmonės apsisprendžia ne kovoti, o nepriimti naujos pagundos. Priklausomybės vieta lieka tuščia.  

Šią erdvę, tuštumą, kurią palieka buvusios priklausomybės, užpildo ilgesys. Pajusti šią tuštumą yra baisiau, nei kentėti nuo pačios priklausomybės. Pasveikimą nuo priklausomybės reiškia pamilti tą ilgesį. Pamilti savo skausmą, vietoj karštligiško kabinimosi ir stvėrimosi už naujų priklausomybių. Laisvė nuo jų suteikia vienovės su viso pasaulio skausmu jausmą. Tačiau nevilties čia nėra, nors šis skausmas yra dar didesnis, gilesnis, grynesnis už bet kokią priklausomybės kančią, jis kupinas vilties.  Tas ypatingas skausmas mūsų niekuomet nepalieka. Jis visada su mumis, ir mes jį slopiname priklausomybėmis.  


Metu! 

Vienintelis būdas kovoti su priklausomybe yra nustoti tai daryti. Ne mažiau, ne rečiau, bet tiesiog, nustoti. Negali būti šiek tiek priklausomas, esi arba priklausomas, arba ne.  

Norint nutraukti priklausomybę, vienintelis būdas yra nustoti tai daryti.  

Smegenys, pajutę stresą savo susikurtoms naujoms normoms, sukels aliarmą ir visomis išgalėmis stengsis priklausomybę išlaikyti. Taip atsiras mintis: " Aš jei tik norėčiau, galėčiau mesti. Aš galiu su tuo susitvarkyti". Todėl kovoti su savimi, kovoti su savo priklausomybe galima vieninteliu būdu: neklausyti savęs, o tiesiog to nebedaryti. Atsisakyti tai daryti ir nesiliauti atsisakinėjus tai daryti. 

Nors tai skamba taip paprastai, bet dažnai tai atrodo taip neįmanoma.  

Žmogus yra sukurtas su silpnybėmis, polinkiais į priklausomybę ir gudrybėmis. Eidami per gyvenimą esame nuvilojami nuo savo tikrojo troškimo, nuo dvasios ilgesio ir užpildę jį priklausomybėmis esame priversti kovoti su savimi. Dievas žmogų sukūrė netobulą niekas kitas, tik Dievas tegali numalšinti mūsų ilgesį, kurį mumyse jis pats ir įkvėpė.  

Ir vis dėl to, tai yra įmanoma. Ne vienas žmogus atsikratė priklausomybės ir lūžio tašką dažnai lėmė paprasta mintis, paprastas apsisprendimas: "Metu". Toks apsisprendimas nėra vien žmogiškos valios pastangos, jis yra įkvėptas Dievo malone. Pro priklausomybę spinduliuoja malonė.  

Kad priklausomybės jėga  būtų įveikta, Žmogaus valia turi veikti išvien su Dievo valia. Neįmanoma vien proto pastangomis, savarankiškomis valios jėgos pastangomis įveikti priklausomybės: pernelyg daug smegenyse priklausomų sistemų, kurios kovoja už normalumo pojūtį. Kitaip tariant, turime paskelbti savąjį ilgesį, savo troškimą susitaikyti su edve, kurioje yra skausmas, bet nėra priklausomybių. 

Priklausomybė atsiranda iš dvasios ilgesio. Tik pradėdami atgauti dvasinį ilgesį, galime atsikratyti priklausomybės.  




Rėmiausi: Gerald. G. May "Priklausomybė ir malonė", Katalikų pasaulis leidykla, Vilnius, 2004 m.