Kur mano vieta?

2016 m. spalio 21 d. 





Galvoju apie kūrybą. Kas yra menas? Ar kūryba ir menas yra skirtingi dalykai?  

Skaitau 400 puslapių knygą, kur žmogus tiesiog surašė tai, ką galvoja apie pasaulį. Be cenzūros, be redakcijos, net klaidas paliko. Jis sako, kad klaidos taip pat padeda ištransliuoti žinutę. Jos taip pat formuoja energiją, kurią turi spinduliuoti jo tekstas. Tikras, gyvas, nenušlifuotas tekstas. Tačiau ne dienoraštis, nes autorius rašo ne sau, o man. Knygą jis skiria vieninteliam skaitytojui (tai yra, man). Jaučiuosi išskirtinė ją skaitydama, tarsi turėdama kažką, ko neturi kiti.   


Suprantu leidyklas, kurios tokių knygų neleidžia. Juk leidyba yra verslas, kuris, nori nenori, formuoja kultūrą. Pirks-nepirks. O kas perka? Žmonės, ieškantys sielos peno, savo minčių ir gyvenimų atspindžio. Arba pramogos. Meilės istorijų, receptų, mados patarimų. Žodžiu, to, kas gyvenimą padarytų įvairesnį ir lengvesnį.  

 

Kažkur skaičiau, kad kiekvienas rašytojas turi savą skaitytoją. Net jei jo neleidžia ir neskaito masės, jis vis tiek ras, kas jį skaito. Kaip ir kiekvienas netobulas žmogus turi savo antrą puselę. Šis reiškinys grindžiamas tuo, kad visi žmonės yra panašūs vienas į kitą ir jei  vienas rašo, kitas skaito ir kas nors būtinai randa tekste savo atspindį. 

 

Tačiau klausimas ne toks. Kas yra gera kūryba? Kada kūryba virsta menu? Negi tai yra tiesiog skonio reikalas? Juk nereikia būti profesionalu, kad atskirtum gerą rašymą nuo blogo. Ar gerą dainavimą nuo blogo. Skaitau nenušlifuotų tekstų knygą ir ne viską joje suprantu. Tekstai ne tik nenušlifuoti, bet ir labai stipriai užkoduoti. Mintys šokinėja, sunku skaityti. Tačiau jaučiu, kad aš gausiu iš jos daugiau, nei iš geriausių knygų rinkimuoe pagrindinį prizą laimėjusios. Taigi, ar tai, ką atrenka leidyklos ir finansuoja Kultūros ministerija, yra geri kūriniai, ar tokiais galima pavadinti tuos, kuriuos rašo paprasti žmonės, nes kas nors randa juose įspūdingų minčių? Ką reiškia ta kokybės kartelė tekstui?...  

 

Ir leidykloje, ir Kultūros ministerijoje dirba žmonės. Netobuli, riboti žmonės. Galbūt jie išmano literatūrą ir mato naujo kūrinio kontekstą joje, tačiau jų vertinimas gali būti labai ribotas. Ribotas išankstinėmis nuostatomis, žmonių skonio prognozėmis ir pardavimų planavimais. Visa tai yra gerai, bet lieka pagrindinis klausimas – kaip motyvuoti save kurti? Jei tavo kūrybos niekam nereikia, nes oficialiai ji vertinama neigiamai, ar verta tęsti? 

 

Oficialiai neigiamai vertinama kūryba nebūtinai yra bloga, pasakytų nenušlifuotų tekstų autorius. Juk daugelis menininkų pradžioje nebuvo įvertinti. Jei tiki tuo ką darai šimtu procentų, tuo gyveni, vadinasi, tai yra vertinga.  

 

O jei netiki? Kaip žinoti, ar tai ką darai, yra neįvertinto talento pasireiškimas, o ne paprasčiausia  grafomanija? Nenušlifuotų tekstų autorius dabar parašytų: "padariau pauzę, pamečiau mintį". Jis taip ir rašo, rašydamas aprašo ne tik mintis, bet ir savo pojūčius: "staiga pasidarė šalta, nutirpo petys" ir panašiai.  

 

Taigi, po pauzės (padedu vaikui užlipti ant sofos ir perskaitau, ką parašiau iki tol): Kiti rašytojai ir poetai sako, kad rašymas yra pūlinio, kuris auga tavyje, išoperavimas. Pūlinys spaudžia, skauda, nori išsiveržti, taigi tu imi jį  ir išleidi   parašai. Vadinasi, negali nerašyti, nes kitaip numirtum.  

 

Aš neturiu pūlinio. Aš tiesiog mėgstu rašyti. Man patinka dėlioti žodį prie žodžio, iš jų sukurti sakinį, iš sakinių pastraipą.  Patinka pastraipa vesti mintį, kuri baigiasi išvada. Mane tai veža. Tai tarsi tvarkytis kambarį: pradžioje viskas išmėtyta, purvina, bet po truputį, žingsnelis po žingsnelio visi daiktai atsistoja į savo vietas, dulkės būna nuvalytos ir kambaryje ima švytėti harmonija. Su tekstais  tas pats. Chaosas, neapibrėžta mintis ar emocija tvarkingai sugula į sakinius ir pastraipas. Galvoje ima švytėti jaukumas ir harmonija. 

 

Tai, ką dabar darau, man labai patinka. Turiu savo erdvę, tvarkausi joje kaip noriu. Nusistačiau discipliną: kartą per savaitę, penktadieniais, ką nors parašyti. Jos laikausi jau visus metus, nesvarbu, ar sergu, ar serga vaikai, ar esu atostogose, ar visai nežinau ką rašyti. Kažkokiu būdu tekstas vis tiek gimsta ir penktadienis būna išpildytas. Negaunu jokių komentarų ar atsiliepimų, mažai laikų, tačiau, tiesą sakant, man ir nereikia. Ramybė ir laisvė reikšti savo mintis yra svarbiau nei populiarumas ir ping-pongas su skaitytoju. Juk tai nėra mano verslas. Nepavydžiu tiems, kurie iš rašymo daro pinigus. Manau, kad tai yra labai sunkus darbas.  

 

Bet tuo pačiu aš nenoriu būti grafomane. Nesvarbu, tapsiu įvertinta, ar ne, bet nenoriu būti tik rašymo mėgėja. Noriu būti menininke. Taigi grįžtam prie klausimo: kas yra menas? Ar tai, ką kuria talentingi menininkai, ar tai, ką kuriu aš?  Tiksliau, ar tai, ką kuriu aš, turi teisę į pagarbą ir priėmimą, jei tai nėra pripažinta talentinga kūryba? Juk tikrų menininkų gyvenimas yra svaiginantys pakilimai ir sunkūs nuosmukiai: parašei ką nors gero – pakilimas, nieko neparašei - nuosmukis.  Aš tą patyriau, bet labai silpnai. Esmė tame, kad aš galiu nerašyti. Jei nuspręsčiau, tai ir nerašyčiau. Veikčiau ką nors kitą ir netapčiau nuo to nelaimingesnė. Arba galėčiau rašyti tik sau. Be jokių penktadienio terminų, cenzūros ir vidinio redaktoriaus. Rašyti tai, kas šauna į galvą, tada, kai noriu.  

 

Kas skatina poetus, rašytojus leisti savo knygas ir jas viešinti? Rengti knygų pristatymus, skaityti savo poeziją? Bendraminčių paieškos? Vienišo kūrėjo jausmas? Populiarumo, žinomumo siekimas? Ar noras savo kūdikį, savo kūrinį parodyti pasauliui, pristatyti jį, nes jis to nusipelno? Juk jis toks nuostabus, jis gali kažką pakeisti, gali kam nors padėti.  

 

Juk aš nemanau, kad tai, ką rašau, yra nuostabu. Man netrūksta bendraminčių. Nesiekiu populiarumo. Ir mano knyga nėra tokia, kuri kažkam padės ar pakeis pasaulį.

 

Taigi, ar verta dainuoti dainininkui, neturinčiam klausos? Ar verta leisti dar vieną blogą knygą tarp daugelio (jau išleistų) kitų? Ar verta tęsti kūrybą, jei ji nėra menas?

 

Ps. Kažkas nupiešė juodą kvardartą ir pasakė, kad tai yra meno kūrinys. Dabar jis kabo muziejuje. Matyt, žmogus labai tikėjo savo meniniais gabumais. Tikėjo taip stipriai, kad sugebėjo įtikinti kitus.

Taigi, kas yra menas?