Koks yra tavo noras?


2018 06 01


Dekartas sakė: "Mąstau, vadinasi esu", o išminčiai sako: "Noriu, vadinasi gyvenu."   

Visi nori gyventi. Visi nori būti mylimi. Visi nori būti laimingi. Nieko naujo nepasakiau, ar ne? Tačiau šiame straipsnyje svarbiausi bus ne "gyventi", "mylimi" ar "laimingi", o "visi nori".

 

Viskas prasideda nuo noro.

 

Sako, kad pagrindinis personažas knygoje būtinai turi ko nors norėti, nes kitaip knyga bus lėkšta. Jo noras yra vidinis varikliukas, kuris verčia skaitytoją versti puslapius ir smalsauti - bus tas noras išpildytas, ar ne?

 

O argi gyvenime ne taip pat? Mes visi kažko norime - norai yra mūsų vidinis varikliukas. Jei gauname tai, ko norime, tampame laimingi. Jei kas nors mums pasiūlo išeitį, idėją, veiklą, kuri įgyvendintų mūsų norą, sekame juo.

 

Viena knyga, kuri tapo bestseleriu visame pasaulyje, yra puiki šio teiginio iliustracija. Knygoje autorė įtaigiai pasiūlo tai, apie ką svajoja kiekvienas. Tai knyga "Apie rašymą: išlaisvink savo vidinį rašytoją". Joje lengvai ir įtikinamai yra siūloma rašyti. Apie viską: apie save. Šio siūlymo populiarumas pagrįstas kiekvieno žmogaus noru būti išgirstu, suprastu ir išklausytu. Gyvenime tai nelengva pasieki, todėl siūlomas "išsirašymas" yra malonus kiekvieno širdžiai. Perskaičius šią knygą taip ir norisi sėsti rašyti apie tai, "koks buvo ruduo, kai pirmą kartą pamačiau mėnulį". Įtaigiai pasiūlyta idėja bendro visiems žmonėms noro įgyvendinimui šią knygą pavertė bestseleriu.

 

Norai yra mūsų variklis. Nuo mūsų norų priklauso, ką mes veikiame ir kur einame.

 

Norai visiems žmonėms yra bendri. Labai retai žmogus nori ko nors kito. Norai yra įrašyti į mūsų smegenų kompiuterinę programą. Tai yra:

 

Būti mylimu

Būti suprastu

Būti laimingu

Būti (gyventi)

Žinoti, mokėti, galėti

Gražiai gyventi

Būti svarbiu, reikalingu

Bendrauti, juoktis...ir t.t.t.

 

Palyginsiu šiuos bendrus norus su savo norais. Ko noriu aš pati:

 

Aš noriu būti sveika ir labai ilgai gyventi.

Noriu rašyti ir būti skaitoma.

Noriu stebėti savo augančius vaikus, mokytis kartu su jais.

Noriu artimai bendrauti su šeima.

Noriu pamatyti pasaulį.

Noriu bendrauti ir dvasiškai tobulėti.

Noriu kavos ir grybuko. Mmmmm...

 

Ar aš noriu ko nors, ko nenorėtumėt jūs?:)

 

Visi mes turime panašius norus. Jie yra labai gražūs, dėl panašių norų mes galime suprasti vienas kitą, būti empatiški. Tačiau čia ir slypi triukas. Apie tai ir noriu šiandieną parašyti.

 

Aš išvardinau išorinius norus. Norai gali būti išoriniai ir vidiniai. Paprastai tarianti: aš noriu būti laiminga, tai yra mano išorinis noras. Tačiau kodėl aš noriu būti laiminga - yra mano vidinis noras.

 

Iš esmės, tai, ko mes norime vidiniu noru yra tai, kaip mes gyvename.

 

"Išsirašyti" apie savo gyvenimą, kada aš pamačiau tą mėnulį - yra išorinis noras. Tai suteiks ramybę, pasitenkinimą. Tačiau na ir kas? Aš galiu kapstytis praeityje, sukelti prisiminimus, kentėti arba džiaugtis dėl jų, išsirašyti iki galo, rašyti apie tai kiekvieną dieną, prirašyti tuntus sąsiuvinių, tačiau kas iš to? Koks yra vidinis tokio išsirašymo noras?..

 

Vidinis noras, kurį dar galima būtų pavadinti intencija, tikslu gali būti nukreiptas arba į save, arba į išorę. Kodėl aš noriu rašyti? Ar todėl, kad padėčiau sau psichologiškai (terapinis rašymas), ar kad palikčiau kažką po savęs, dėl ko žmonės mane dar ilgai prisimintų, ar todėl, kad noriu perduoti kažkokią žinią?

 

Džordžas Orvelas savo knygoje "Kodėl aš rašau" sako, kad rašo žmonės dėl keturių priežasčių:

 

Pasidalinti savo egoizmu.

Tapti nemirtingais.

Atkeršyti žmonėms, kurie nuskriaudė.

Padaryti pasaulį geresniu.

 

Turbūt aš rašau dėl visų šių priežasčių, tačiau, giliai pamąsčius, iš esmės mane veda vidinis noras kaupti ir paskleisti savo energiją, kuria galėtų pasinaudoti daugelis. Čia įeina ir ego pasidalinimas, ir bandymas padaryti pasaulį geresniu. Be abejo, norisi ir aprašyti skriaudėjus, bet stengiuosi, kad energija, kuria dalinuosi būtų pozityvi, teigiama, šviesi. Apie savo skausmą rašyti labai norisi ir miela (parašius apie jį, skausmas sumažėja), tačiau žinau ir suprantu, kad kitiems žmonėms mano skausmo nereikia. Jiems reikia kitos skausmo pusės.

 

Knygų skaitymas, arba bet koks menas, yra repeticija prieš tikrą gyvenimą. Skaitant knygą neturi skaudėti, būti nemalonu. Turi būti įspūdinga, įsimintina, įdomu. O tai įmanoma tik apvertusi savo skausmą aukštyn kojomis.

 

Taip rašydama, grąžai aš gaunu tą patį malonumą, kurį gauna mama, kai vaikai su apetitu sukerta jos pagamintus pietus iš sriubos ir antro patiekalo ir paprašo dar. Nereikia net ačiū. Užtenka matyti, kad valgo ir prašo dar.

 

Suprasti tai, ko norime iš tikrųjų, yra tarsi uždegti šviesą tamsiame kambaryje.

 

O koks vidinis noras veda Jus? ..

 

Būtinai paklauskite savęs, nenusisukit. Tai neužtruks, bet duos didelį aiškumą: KO-AŠ-NORIU? (vidiniu noru, ne išoriniu).