Kodėl yra (ne) gerai taip, kaip yra.

2017 09 08


Žinote, koks yra populiariausias žodis lietuvių kalboje?  

"Ir". O antrasis yra "jis".  "Jis" kaltas. Jis turi ir pasikeisti, o ne aš.  

Todėl, kad pats didžiausias iššūkis žmogaus gyvenime yra išdrįsti keistis. Dažniausiai mes juk norime, kad keistųsi kiti, o patys liktume tokie, kokie esame. Dėl tos milžiniškos baimės, baimės keistis, kaltiname aplinką, kitų veiksmus ir blogą elgesį. Norime, kad jie mokytųsi, jie tobulėtų, jie būtų mums geresni, labiau suprastų, labiau mylėtų JIE.  

Baimė keistis yra būdinga visiems žmonėms be išimties. Todėl visi ir stumdosi: tu, ne tai tu, tu turi pakeisti tą ir aną, nes tu esi kaltas ir neteisus. Tai tu blogai elgiesi, tai tavo problema. 

Iš kur atsiranda ši baimė, skatinanti tokį elgesį? Tai yra nežinomybės baimė. Kitaip tariant - praradimų baimė. Tai yra, baimė negauti daugiau, bet prarasti tai, ką turi. Tarkime... Prarasti savo autoritetą ir savigarbą. Juk jei nusileisiu, jei pripažinsiu klydusi, mano autoritetas ir savigarba  nukentės, tiesa? O kas aš būsiu be jų?... Baisu net pagalvoti!  




Kai eidama rytiniuose pasivaikščiojimuose kalbuosi su savo vidiniu "aš", jis man sufleruoja, kur aš turėčiau keistis ir ko turėčiau norėti. Bet jis labai jau daug nori! Jis nori, kad norėčiau sužinoti, pamatyti, suvokti... Atsibusti, nušvisti. O tuo tarpu išorinis mano "aš" man šnibžda, kad yra gerai, kaip yra. Juk baisu yra norėti tokių dalykų. Ko man trūksta? Esu laiminga, turtinga, mylima. O kas bus, jei tokie keisti norai išsipildys? Gal aš prarasiu šeimą, vaikus, namus, viską, ką turiu ir branginu dabar? Ką aš žinau, kur mane tokie dideli norai nuves. Gal suvoksiu tai, dėl ko mano visas dabartinis gyvenimas nebeteks prasmės?  Baisu! 




Todėl vaikštau, girdžiu ką man sako, bet nesutinku. Nedrįstu sutikti su savo vidiniu aš. Vidinė kova. Tarsi žinau, kas yra teisinga, bet BAIMĖ stabdo nuo realaus to pripažinimo ir realių veiksmų.  

Ką, gi... Vidinę kovą mano pasaulyje 2:0 laimi išorinis, vis dar stiprusis "aš". "Šaunuolė, kam keistis, jei ir taip viskas gerai?" - šnibžda jis man. "Juk reikia džiaugtis tuo ką turi, o ne trokšti vis daugiau ir daugiau, tiesa?..." 

Tiesa...tačiau giliai širdyje aš esu už savo vidinį, išmintingąjį aš. Nors jį girdėti yra viena, o išdrįsti jo paklausyti jau visai kas kita...  

Dėl baimės išdrįsti išgirsti ir paklausyti savo vidinio balso mes tampame labai kantrūs. "Nepatinka darbas, bet kur aš rasiu geresnį?", sakome sau.

Bet iš tikrųjų sakome: "Bijau". Bijau palikti savo komforto zoną, prie kurios esu pripratusi. Bijau, nes nežinau, ar gausiu geriau. O jei negausiu? Geriau sėdėsiu tyliai ir kentėsiu. Tas pats galioja ir santuokai, gyvenamajai vietai, sveikatai, laisvalaikiui, finansiniam saugumui, dvasiniam tobulėjimui. Kam keisti jei ir taip viskas gerai? O jei negerai, dar truputį pakentėsiu. 

Taip, komforto zona yra labai maloni. Kančia yra maloni. Nesinori iš jos išeiti, kaip nesinori išeiti iš šiltų jaukių namų į pūgą. Nors pūgoje mūsų laukia rūmai, vietoje senos palapinės, kurioje dabar gyvename. 

Deja, pasirinkit negalime. Gyvename ne tam, kad pasiilsėtume ir pasiliktume savo palapinėse. Jei užsisėdime patys, gyvenimas mums padeda: mus atleidžia, išmeta iš namų, subyra santuoka...nes tik taip mes galime tobulėti, būti išmesti iš komforto zonos ir pagaliau išgirsti ir išklausyti save.  


Viso to reikia tam, kad taisytume tai, dėl ko pakliuvome į šią žemę. Žinau, skamba keistai, ypač netikintiems aukštesne jėga žmonėms, tačiau tai yra tiesa. Mes čia esame ne veltui. Mums visiems gyviems žmonėms, labai pasisekė, kad mes gimėme ir esame gyvi. Gimti reiškia gauti GALIMYBĘ. Galimybę ištaisyti tai, ko neištaisėme anksčiau. Dėl ko vėl ir vėl turime gimti į šią ašarų pakalnę ir paversti ją džiaugsmo oaze. Ne buko, bet sąmoningo džiaugsmo. Džiaugsmo, kai supranti ir girdi save ir seki savo vidiniu balsu. Be jokių kompromisų. Dar laukia ilgas kelias iki tobulumo, tiesa? 

O kas už tai? Kas už tai, kad nueisiu tą kelią ir išdrįsiu keistis? 

Ramybė. Visos išminties knygos, parašytos per tūkstančius metų veda į viena - ramybę ir susitaikymą su savimi. Aš tikrai žinau, kad tai yra teisingas kelias. Išmesti save iš komforto zonos ir norėti didžiai. Norėti visko. Maksimumo, apie kurį šnibžda vidinis "aš". Tai yra teisingas kelias, nors ir labai baisus.  

Nors gerai pagalvojus, tas kelias yra vienintelis kelias. Nieko daugiau nelieka, nes apdovanojimas už nugalėtą baimę yra toks didelis, kurio net neįsivaizduojame. Už nugalėtą baimę viską prarasti atrandame viską. Norėti didžiai ir tuo pačiu nebijoti likti su suskilusia gelda. Tai yra kelias į sėkmę. Į sėkmę šiame ir kituose gyvenimuose, visomis prasmėmis.  

Norėkime! Norėkime nugalėti didžiausią savo baimę viską prarasti. O tada tik šmuršt iš komforto zonos, tiesiai į skausmą (netikrumą, nepriteklių, nemeilę ir t.t.t.), ir tobulėjame. Tik nebijodami, nerdami į skausmą, galime pereiti į kitą žaidimo lygį. O už jo mūsų laukia tikrasis gyvenimas - didis gyvenimas, toks, koks mums ir priklauso.