Kaip įprasminti GYVENIMĄ

2018 04 27


Šiandien buvo labai gražu. Vakarieniavome Ikėjoje ir negalėjau atsistebėti, kokie gražūs aplinkui mane žmonės. Kur tik pažvelgiau, visur vien grožis, tiek moterų, tiek vyrų. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Nemandagu, aišku. Tačiau negalėjau atsigėrėti. Sėdintis dešinėje, kairėj, prie lango, už mūsų... Ateinantys ir nueinantys, praeinantys ar šalia prisėdantys. Visi. Paprastai aš nelabai daug kreipiu dėmesio į žmones, tačiau šį kartą net vyrui ėmiau rodyti. Tu tik žiūrėk, kokie visi gražūs, sakiau jam. Stebuklas vidury baltos dienos. 

Kerai nesisklaidė ir nuvažiavus į Senukus, paskui ir į Rimi. Tas pats. Mėsos pardavėja, valytoja, kasininkė, visos labai gražios. Kas čia man atsitiko? O jau vaikų gražumas! Tiesiog negalėjau atitraukti akių, laikė jie jas prie savęs, tarsi stebuklingi magnetukai.  

Vakarėjant grįžome namo ir pro priekinį mašinos langą pažvelgiau į dangų...tiesiog apstulbau nuo jo grožio. Jei visa tai būtų pavaizduota paveiksle, visi sakytų, kad tai tik dailininko išmonė. Skaisčiai žydra spalva palaipsniui persikeitė su rausva, paskui vėl išryškėjo žydra, pereinanti į beveik sodrią mėlyną. Debesėliai, nusidažę visomis trimis spalvomis, tuo pačiu sugebėję išlikti balti. Nedideli ir grakštūs, tarsi iš sapno. Plonas, ryškus mėnulis vienoje pusėje, didingai nusileidusi Saulė - kitoje. 

Nenorėjau net fotografuoti, kad kamera nesugadinčiau vaizdo. Matyti grožį žmonių veiduose ir to grožio atspindį danguje - buvo taip gera, kad įsidėjau jį visą į save. Keistą ir netikėtą pojūtį, kur pažvelgus, visur matyti grožį. Bus naujas, brangus prisiminimas.  

Tam, kad nugyventum dvigubai ilgesnį gyvenimą, reikia gyventi taip, kad būtų ką prisiminti. Tada prisimindami kiekvieną ypatingą, unikalią, nepakartojamą, kitokią, nuostabią gyvenimo minutę jūs gyvensite antrą kartą, kažkada pasakė Dalai Lama. 

××× 

Tačiau turiu aš ir kitokių prisiminimų. Prieš kelias dienas viena pagyvenusi bibliotekininkė man pasakė:  

Gyvenimas prabėga kaip sapnas. 

Nors šimtą kartų girdėti, tą kartą šie žodžiai mane sukrėtė. Susimąsčiau. Kaip įprasminti gyvenimą, kad jis nepabėgtų tarsi išgąsdintas kiškis? Arba neprabėgtų, kaip sapnas? 

Bemąstydama ir ieškodama atsakymo, sėdėjau bibliotekoje už stalo ir laukiau. Ko laukiu, nežinojau pati, tačiau taip reikėjo, taip buvo priimta. Laukiau, kol man paduos kavos indelį, kad galėčiau jos įsidėti į "gražų" puodelį. Gražus - tai tas mažas, iš servizo. Laukiau, kol man įpils karšto vandens. Laukiau, kol nusės kavos nuosėdos ir galėsiu įsidėti šiek tiek cukraus. Tuomet laukiau, kol mane paragins pasivaišinti sausainiu ir galėsiu juo pasigardžiuoti, gurkšnodama kavą.  

Laukiau, kol dvi lietuvių kalbos mokytojos tarpusavyje dalinosi ugdymo sistemos privalumais ir trūkumais. Kol galiausiai mes likome dviese su bibliotekininke ir ji man pasakė: prabėgo tiek metų, kai pradėjau čia dirbti, o atrodo, tik viena diena.  

Tikrai? Taip! Laikas juk reliatyvūs, gyvenimas ir GALI BŪTI tik viena diena. Tačiau ką galima spėti nuveikti per vieną dieną? Kiek suprasti, pajusti, sužinoti? Visai nedaug, juk tai tik viena diena... 

Sukrėsta slėpiausi už kavos puodelio. Gaila, jis greitai ištuštėjo. Per mažas. Aplinkui mane - knygų lentynos. Už manęs - kambarys, kurioje vyko mano knygos pristatymas. Dešinėje stalas su kompiuteriu, už kurio sėdi mano jau pažįstama bibliotekininkė, penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną, nuo 8 iki 5. 

Kas išjudina, tai vaikai, girdėjau ją kalbant. Subėga, "teta, teta" vadina. Aš jiems gera, paprašo knygos, gauna. Tai ne mokytoja, kuri privalo išmokyti. O šiaip tai ir užmigtum čia prie to stalo, prisipažįsta. Jei prasieinu ryte į darbą, jau ir nuotaika kita. Mano spaudimas žemas, todėl visada tarsi kas prislėgęs laiko. Kava nebepadeda. Tik vaikai, tie išblaško... 

O kodėl taip yra? Kodėl tas gyvenimas taip greitai prabėga?, nebeturėdama už ko slėptis, paklausiau. 

Rutina. Darbas - namai, atsakė. Taip ir nepastebi, kaip metai po metų praeina.  

Paradoksas! Nors kalba ėjo ne apie džiugius dalykus, tuo pačiu buvo akivaizdu: ši moteris laiminga. Akys šviečia, veidas skaistus, gyvas. Ir su santykiais viskas yra gerai. Namie laukia mylintis vyras, vaikai užauginti, gerais žmonėmis tapę. Gyvena sostinėje, dirba, eina savo keliu. Mylima mokykla, darbas, tarsi antri namai... Kaip ir viskas, ko žmogui reikia, yra. Ir pinigų užtenka, tiek, kiek yra... Gera, graži ir laiminga moteris.  

Tačiau kodėl tas gyvenimas prabėga, tarsi jo nė būti nebuvę? Plaukai pražilę, vaikai užaugę, berželiai už lango virtę į didelius medžius. Lyg ir viskas gerai, tačiau kažkas ne taip. Ko gi gyvenime trūksta? 

O vakar sužinojau naujieną. Mano gera draugė išteka. Ketvirtą kartą, už vyro iš kitos šalies, kurio niekada nebuvo mačiusi, tik bendravusi kelias savaites internetu. Pasakysiu tiesiai: automatu pasukiojau pirštą ties smilkiniu... 

O paskui pagalvojau: ji tai jau tikrai niekada nepasakys, kad jos gyvenimas prabėgo tarsi viena diena!  

O kas būtų, jei ji to nedarytų? Nekeltų bangų, nebebandytų? Gyventų ramiai su dukra, visko turėdama. Rami tėkmė ir rutina.  

Taigi, bangos ir stovintis vanduo? Sielai - geriau bangos. O gal po trijų santuokų ketvirta bus laiminga? O gal ji pagaliau supras, ką pati daro ne taip? O gal po to bus dar trys santuokos, kiekviena skirtinga ir kažkuo panaši?  

Taip, jei gyvenimas prabėga tarsi viena diena, vadinasi kažko jame labai labai labai trūksta. Netgi jei žmogus sėdi ramiai, valties viduryje, saugus ir sotus, todėl laimingas - to nepakanka... 

TAS JAUSMAS, kad gyvenimas prabėgo pro šalį, rodo, kad žmogus liko ten pat, kur jis ir buvo. Tas jausmas mus išduoda: toks gyvenimas iš tikrųjų niekur nepasislinko. Jis tikrai buvo labai trumpas, tarsi viena diena. Siela buvo išmirkusi formaline, sielos nuoduose, sustandinusiuose ją laike. Kitaip tariant, žmogus, gyvendamas tokį gyvenimą, persunktą rutinos, nepažengė nei vieno žingsnelio, tik paseno.  

Galbūt taip sakyti yra šiek tiek žiauru, o tai girdėti yra nemalonu, nes žmogus juk geras ir laimingas, tačiau jam, tam žmogui tai, kad jis geras ir laimingas, nėra gerai. Žmogaus, kurio gyvenimas prabėgo tarsi nepastebėtas, siela liko kūdikio stadijoje. Ji neužaugo. Vadinasi, ji dar turės augti, patirti išbandymų, lūžių, krizių. Gal ne jau šiame, bet kitame gyvenime.  

Taip, aukščiausia siekiamybė yra ramybė. Todėl nebūtinai kažkas turi keistis išoriškai. Nebūtina apkeliauti pasaulio, pakeisti dvidešimt darbų ar ištekėti šešis kartus, kad siela imtų vystytis. Užtenka išdrįsti keliauti į save. Atrasti save, suprasti savo jausmus ir norus. Nerti į gylį. Atrasti Dievą savyje. Tada ir sprendimai priimami kitaip. Tada ir pasiekiama toji tikroji ramybė, apie kurią kalba visi išminčiai. Tai yra vidinė, sielos ramybė tuo metu, kai aplinkui siaučia audros.  

Todėl linkiu sau ir jums nugyventi patį įdomiausią pasaulyje gyvenimą, tokį, kaip Irinos Chakamados. Ir išgyventi jį mažiausiai tris kartus - čia ir dabar, prisiminimuose ir pasakojimuose kitiems. Kad anūkams būtų ką papasakoti;) Ir kad nebūtų to jausmo: gyvenimas prabėgo. O atvirkščiai. Kad jausčiau, jog gyvenu taip ilgai, tiek prisiragavau ir prisisotinau, tiek visko patyriau, ir juodo, ir balto, ir šalto, ir karšto, kad man jau užteks. Dabar galiu numirti ramiai, su meile ir taika širdyje. Ir jums to paties. Amen.