Kas iš to išeis.

2016  m. rugsėjo 9 d. 

Kalėdoms Miglė su Inga pasikvietė visus. Susirinko šaunusis šešetukas, Rūta, Valiera, Tomas, Olia ir net Ingos senieji bendradarbiai. Buvo net šuo, atvežtas vieno Ingos pažįstamo. Visi pasinaudojo proga atvažiuoti švęsti Kalėdų. Juk ne šiaip gerti. Su prasme.

Šventė tęsėsi iki ryto. Godos paruoštas tortas ir užkanda paskendo alkoholio, trijų atvežtų tortų ir maisto jūroje. Visi vežėsi užkąsti ir išgerti sau ir draugui, o alkoholio buvo tiek, kad merginoms užteko dar mėnesiui ar dviems po to.

Buvo kalbų, šokių, dainų, santykių aiškinimosi, muštynių... Goda džiaugėsi, kad kaimynai neiškvietė policijos, juk nukentėti galėjo visų šventės dalyvių reputacija.

Simas sekiojo paskui Olią, šiltai žvilgčiodamas į Godą. Goda stengėsi nekreipti į jį dėmesio, bent jau neišskirti jo iš kitų. Ji nenorėjo trukdyti Simui siekti Olios palankumo. Jai buvo nesmagu lįsti tarp dviejų jaunų, gražių žmonių. Jautėsi sena ir neverta jo dėmesio.

Mantas, kaip visada, diskutavo aukštomis materijomis. Jis buvo labai apsiskaitęs, neįtikėtinai aukšto intelekto ir galėjo diskutuoti bet kokiu klausimu. Kilęs ir gydytojų šeimos, nenorėdamas tapti tėvelio protekcija ir būti „kažkuo“, pasirinko savo kelią būti „niekuo“ ir džiaugtis gyvenimu, rūkant žolę. Milda bendravo ir kėlė taurę su kiekvienu – visi buvo jos draugai, Inga sėdėjo kamputyje kalbinama seno pažįstamo. Saulė gėrė tik vaisvandenius. Po to karto, kai viename iš vakarėlių išgėrė tiek, kad pradėjo lįsti prie visų vyrų bučiuotis, Valdemaras buvo griežtas – arba jis, arba gėrimas. Saulė, aišku, pasirinko nebegerti ir jo nebeskaudinti. Pats Valdemaras pažadėjo palaikyti jai kompaniją ir negerti taip pat, bet jai nuėjus į šoną greitai susirasdavo draugų, kurie įpildavo kokią burnelę.

Saulė, sėdėdama Valdemarui ant kelių, išdavei Godai paslaptį. Po Kalėdų jiedu važiuoja atostogų ir jau nebegrįš.

– O agentūrai pasakėt?

– Ne, nesakėm, gal dar apsigalvosim...Bet turbūt, kad ne.

Godai nieko nesakė, bet pagalvojo: „Kokie paradoksai“. Vieni iš kailio neriasi, kad ten dirbtų, verkia ir aimanuoja, kai jų nenori, o kiti patys išvažiuoja, net nesakydami.

 

Antrąją Kalėdų dieną jos sulaukė svečių. Vos visi išvažinėjo ir spėjo apsitvarkyti, su buteliu vyno jas palankė Taisas, namo šeimininkas.

Goda sėdėjo pasipuošusi ant baltos sofos – vilkėjo naują žydrą megztinį ir baltas kelnes, plaukus buvo pasileidusi ir net šiek tiek pasidažiusi. Taisas nekreipė į ją dėmėsio – kalbėjo su Inga ir Migle, kurios kvatojo iš kiekvieno jo žodžio.

– Ar galiu jus nusivesti į vieną tokį mados renginį? Bet jums reikės nusipirkti gražių rūbų.

– Dolce gabana? – juokdamasi paklausė Miglė.

– Gali būti ir Dolce.... Nes ten bus susirinkę labai rimti žmonės. Taigi, jei tik norit...

– Norim norim! Nusipirksim kokius džinsus iš padišalkės ir prisisiūsim etiketę, niekas nesupras! – juokėsi Inga.

– Tai gerai, aš pažiūrėsiu tada bilietų ir jums pranešiu... O gal šiandien – į klubą?

– Aišku! O tu mus nuveši?

– Ne, aš tai neturiu mašinos...bet galiu paprašyti draugo.

– Tai gerai, jamam. Važiuojam, kada?

– Tai...dešimtą?

– Sutarta.

Taisui išėjus, apsidžiaugusios merginos puolė ruoštis. Inga tiesinosi plaukus, Goda sukosi, Miglė lygino juos glotniai prie galvos. Visos matavosi, persirenginėjo, skolinosi viena kitos rūbus, paskui darė viena kitai makiažą. Kai pagaliau visos susiruošė, buvo jau po devynių. Atsidariusios vyno, visos tviskančios ir puikios nuotaikos laukė savo kavalierių. Taisas su draugu atvažiavo lygiai dešimtą. Užėjęs draugas, nieko nelaukdamas, ištiesė delną su baltomis tabletėmis. Inga su Goda atsisakė, o Miglė vieną paėmė.

Klubas buvo netoli, gretimame miestelyje, o Taisas su draugu buvo vietiniai. Jie viską puikiai pažinojo ir visi pažinojo juos. Užėjusi į vidų, Goda nustebo – nors jau buvo pusė vienuolikos, jie buvo pirmieji lankytojai. Klubas nedidelis, sėdimų vietų nematyti, tik keli aukšti staliukai pasidėti gėrimą ir šokių salė, užlieta šviesos ir garso muzikos. Grojo linksma muzika, taigi merginos iš karto leidosi šokti. Miglė pradėjo kalbėti su dievais, suvartota tabletė ir vynas ją paveikė labai stipriai. Vyrukai truputį pasitrynė prie staliuko, kažką tarpusavyje aptarė, paskui prijungė prie merginų. Po truputį pradėjo rinktis žmonės ir klubas prisipildė. Merginos dūko, šoko, gėrė alų, vėl šoko... Netrukus klubas prisipildė ne tik žmonių, bet ir sumaigytų stiklinių, cigarečių nuorūkų, panaudotų servetėlių, išlieto alkoholio mase po kojomis. Goda išpūtusi akis žiūrėjo, kaip žmonės eina šokti rūkydami ir meta neužgesintas nuorūkas tiesiog po kojomis. Ir ne tik nuorūkas, bet ir plastmasines stiklines ir visas kitas šiukšles.

Ilgai netrukus jos naujieji brangūs mėlynos odos batai tapo neatpažįstami. Godai ėmė nebepatikti. Pasižiūrėjo į kitas merginas. Jos nebuvo pasipuošusios, greičiau atvirkščiai. Gerų batų niekas neavėjo, tik paprastus kedus ar kerzinius batus, kuriems buvo ne taip baisu sutikti tą grindų siaubą. Gailėdama batų, Goda nebešoko. Atsistojo prie stalelio ir gurkšnojo alų. Inga bandė atplėšti Miglę nuo stulpo, prie kurio ji buvo prilipusi ir pradėjo nusirenginėti, kai prie Godos priėjo Taisas.

– Labas, gal mes galim kur nors šone pakalbėti?

– Taip, žinoma, – nustebusi atsakė Goda.

Taisas buvo jau gerokai išgėręs ir dar pavartojęs, taigi pasivedęs Godą į ramesnį kampą, nedeakvačiai veblendamas, nežiūrėdamas į akis, pradėjo:

–  Aš žinau, kad aš esu sumautas žmogus... Ir man labai sunku tai padaryti... – lemeno. – Ir aš nežinau, nuo ko pradėti ir kaip tu reaguosi...

Godai beveik jo pagailo. Užėjo noras motiniškai pakelti jo smakrą, pasižiūrėti į akis ir pasakyti: „Nebijok, sakyk“. Tačiau ji tylėjo ir klausėsi.

– Bet aš jaučiu...kad... Gal tu norėtum... jeigu... gal... norėtum susitikti su manim kur nors išgerti? – žvigtelėjo Taisas į Godą ir vėl nuleido akis.

„Oho. Mane kviečia į pasimatymą?“

Taisas buvo išvaizdus jaunuolis. Nors gerokai jaunesnis už Godą, taip pat žemesnis, bet jai patiko jo namas. Patiko, kad jis vietinis. Patiko jo mama.  

– Žinoma, galim eiti kartu išgerti.

Taisas nusišypsojo, išsitiesė, tarsi kalną nuo pečių nuridendamas. Ir paprašė jos telefono numerio.

                                   

Jų slaptas susitarimas liko nepastebėtas. Goda nuėjo padėti Ingai, o likusį vakarą jie nebendravo, kaip ir prieš tai. Bet Godai  darėsi smalsu: „ Ir kas iš to išeis?..“