Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe kartais ateina diena, kai viskas griūna. Konfliktai, nesėkmės, gedimai, avarijos, lūžiai. Tokia diena neišvengiamai ateina tada, kai prieš tai nebuvo daroma jokia emocijų ir minčių higiena.
Žinau aš ir jūs žinote, apie ką šneku. Ir man ir visiems teko vieną ar kelias tokias išgyventi. Atrodo, prieš tai viskas buvo gerai, mintis vijo mintį, darbas vijo darbą, viskas kontroliuojama, viskas gražu, diena išaušta laiku, žiema atėjo, pasnigo, artėja Kalėdos, veikia elektra, bėga vanduo, nėra nei karo, nei bado. Tačiau vienur kilęs pyktis nuslopinamas, kitur kilęs liūdesys ignoruojamas, trečiur kilusi baimė paslepiama. Ir… Po savaitės, mėnesio ar pusės metų BUM!!! Emocijų krizė, iššaukta kokio nors išorinio įvykio, arba tiesiog, be regimos priežasties.
Todėl labai svarbu emocijų higieną atlikti. Neleisti kauptis nuosėdoms, purvui. Kaip atliekame kūno higieną, kaip plauname grindis, skalbiame rūbus, tokia pat būtina ir emocijų higiena. Be abejo, geriausias būdas yra leisti sau jausti tai, ką jauti, tačiau ne visiems jis yra prieinamas. Per daug mes turime kaukių, įsitikinimų ir auklėjimo klišių bagažą, kurį nešiojamės su savimi ir negalime taip staiga tapti nuo jo laisvi.
Diena be prievartos yra emocijų išvalymo diena. Geriausia ją susiplanuoti kartu su visa šeima, jei vaikai yra pakankamai dideli (manyčiau, jog galima taikyti šį metodą nuo kokių dešimties metų). Tai diena, kai kiekvienas šeimos narys nedaro nieko, ko nenorėtų. Kai nėra jokių “reikia”, “privalau”. Jokių “reikia” paskambinti, paklausti, užrašyti, pataisyti, pagaminti, išvalyti, aprengti, nuprausti, nuvažiuoti, nupirkti, paskaityti, pažiūrėti, pakalbėti, pažaisti, nunešti, nuvežti, paduoti, atiduoti, nuskusti, išvirti, iškepti, pamaitinti, pagalvoti, suplanuoti, atsakyti…ir taip toliau. Jokių “reikia”. Tik – “noriu”.
Visą dieną reaguoti į tai, ko aš noriu. Impulsyviai daryti tai, ko noriu. Atsikelti ryte be jokių planų. Viskas pasaulio laikas, visa diena priklauso man. Nieko, ničnieko neturiu padaryti. Galiu ir nesikelti, jei nenoriu. Tai gali būti bet kas (kas nepažeidžia įstatymų, neliečia kito žmogaus saugumo ir jo ribų), kas tą dieną kyla mano viduje. Įsiklausyti į save. Nedaryti nieko automatiškai, nesąmoningai. Vaikams galioja tas pats. Vieną dieną jie nieko neprivalo daryti. Arba neprivalo nedaryti, to, ko negalima buvo anksčiau. Gali patys rinktis.
Tai yra labai įdomu. Nieko neverčiant savęs ir kitų daryti arba nedaryti, atsiskleidžia tikrasis žmogaus būdas, potencialas ir tikrieji jo poreikiai. Ką jis renkasi? Ko nesirenka? Tokią dieną gali pastebėti vaiko talentus, galima daug geriau pažinti sutuoktinį ir save. Taip pat tai yra puikus žaidimas. Ir pramoga, praskaidrinanti rutiną, ir labai efektyvus būdas nurimti ir patenkinti savo susikaupusius poreikius.
Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe diena be prievartos yra puiki emocijų higienos priemonė. Kurios visiems mums reikia.
