Darbų pasidarymo būdai.

2017 m. sausio 13 d.  

 Parašė Gintarė Aukselytė 

















Darbai, visų pirma, pasidaro darymo būdu. Ne fantazavimo, ne svajonių, ne minties galia, kad ir ką sakytų įkvepiančios knygos. Tuos bestselerius parašę autoriai darbus padarė darymo būdu – parašė knygą, užsikalė pinigo, susimokėjo už butą ir trenkę kumščiu į stalą pasakė „užteks“. Motyvuojančius vaizdo įrašus parduodančios kompanijos irgi darė – spaudė aktorių supykti, supykti ant savęs, kad nieko nedarai, supykti, imti, atsistoti ir daryti. Supykti ant valdžios, supykti ant gyvenimo, sistemos, imti viską keisti, dabar, čia, šią sekundę, šią akimirką viską nugriauti ir statyti tobulybę iš naujo. Iš tų pačių griuvenų, kurios vis dar yra tavo namai. 


Taip supykti labai lengva. Suteikia daug energijos, širdis kalatojasi, prakaitas rasoja ant kaktos, subinės raumenai įsitempia, jau beveik ruošiesi ją pakelti... kad apsiverstum ant kito šono. Viskas, kas pagrįsta pykčiu ant savęs, greitai baigiasi, išnyksta kaip fejerverkas, po to ir vėl turi tą patį rezultatą – žmogų be priežasties. Kam, dėl ko, už ką – ta sunki pradžia link darymo ir veikimo. Tas bandymas įsiklausyti į save ir kažką surasti neišplaus tavo indų, nesumokės už butą, nesutvarkys popierių ant tavo stalo. Kiek tu nori rasti priežasčių, kad esi tinginys? Begalybę. Aišku, ir surasi. Ir nueisi pas psichologą galbūt. Ir dar kam nors ką nors patarsi. Nors tavo virtuvėje kriauklė užsikišusi jau mėnuo. 


Darbai pasidaro darymo būdu. Atsisėdai, padarei ir viskas. Sakydavo močiutė man – „ko tau, vaike, gali trūkt? Aprengta, numazgota, paėdusi, stogą virš galvos turi. Bučiuok tėvukams rankas čia dziundzės neraukusi.“ Na, aišku, kartais mes tikrai per mažai dėkingi. Ir pasiekti dalykai tris kartus sumažėja juos pasiekus. Aš labai bijojau peršokti per ožį. Prisipažinti meilėj. Ir iki šiol bijau, nes to niekad nedariau. Bet visai nebebijau duoti kraujo, ar kam nors „ukolą“ įbesti. Ar čia sulyginami dalykai?  


DARBAI PASIDARO DARYMO BŪDU. Kaip įgusi, jei nedarysi? Kaip išmoksi, jei tik svajosi? Kiek paukščiukų kasmet iššoka iš lizdų ir skrenda, nes neturi jokio pasirinkimo? Tik skristi. Arba žūti. O mes sudarom sau trečią pasirinkimą – „išsivartyti“. Bet aš niekad ir neperšokau per ožį. Ir meilėj neprisipažinau. Išsivarčiau, apsiėjau be šių veiksmų darymo. Bet netrenkiau kumščiu į stalą, ir nepasakiau „užteks“. Supykau, bet pyktis praėjo. Bandžiau būti dėkinga, už tai, ką turiu, bet buvo man to per mažai. Stalas liko apkreiktas nebaigtais rašyti popieriais, o aš sukūriau sau trečią pasirinkimą – „gal vis dėl to man ne taip ir reikia..“ 


Nes darbai nepasidaro darymo būdu. 


Darbus darai TU.