Baimė nežinoti.

2016 m. birželio 10 d. 

Kai buvau maža mergaitė, mane persekiojo viena baiminga mintis. Kaip reikės man gyventi, kai užaugsiu ir turėsiu savo vaikų? Vaikai juk auga taip greitai, kaip gi aš jiems spėsiu pirkti naujus rūbus, vis didesnius ir didesnius? 

Kai mokiausi mokykloje, dienoraštyje rašiau: kas gi manęs laukia po šio saugaus ir jaukaus gyvenimo? Gyvenimo tarsi šiltnamyje: su tėvais,  mokykloje, kai viskuo pasirūpinta, viskas sureguliuota, o man belieka tik sekti ir laiku atsikelti. 

Kai laikiau egzaminus, prieš kiekvieną kankino baimė: o jei neišlaikysiu? Kas manęs laukia tada? ..

Kai baiginėjau mokslus, galvojau, kad dar vienas ramus etapas baigėsi, o ką darysiu vėliau? Kaip man reikės darbą susirasti? Juk ne taip lengva, be patirties, be pažinčių... Kas manęs laukia? 

Kai buvau viena, galvojau, niekada, turbūt, nerasiu sau vyro. Ir kas į mane tokią žiūrės? Bijojau įsimylėti, bijojau, kad rimtai pamilus nepavyks likti kartu. Kaip gi aš ištverčiau tuomet? 

Kai galvodavau apie savo vaikus, negalėjau sau jų leisti, nes bijojau pagimdyti nesveiką vaiką... 

Kai pagimdžiau antrą, negalėjau net įsivaizduoti, kaip reikės susitvarkyti vienai su dviem, kai vyras po mėnesio  tėvystės atostogų grįš į darbą. 

Dabar bijau, kaip gi reikės suderinti darbą ir du mažus vaikus namuose... Kaip reikės keltis šeštą valandą, gerai atrodyti, pasirūpinti vaikais, namais ir neprarasti darbo...   

Baimė mane persekioja, ji įtakoja visus mano sprendimus, ji man diktuoja ir reikalauja. Su tokia palydove nelengva. Slapta pagalvoju, kaip būtų gerai jos atsikratyti. Bet ji ištikimai mane lydi, nepalieka, tarsi būtų geriausia draugė. Taigi, ko negaliu pakeisti, belieka susitaikyti. Priešus laikyk arčiausiai savęs, juk sako. Taip ir aš darau. Man neliko nieko, kaip su ja susidraugauti. 

Neišlaikyto egzamino baimei pradėjau sakyti, gerai, sutinku, egzamino neišlaikysiu. Tik tada ji palikdavo mane ramybėje, aš galėdavau atsipalaiduoti ir visada išlaikydavau. 

Vardan darbo susiradimo baimės  vis stojau mokytis. Juk jei mokausi, darbas ne taip svarbu, ir ji buvo patenkinta. 

Kad įtikti rimtų santykių baimei, mezgiau tik paviršutiniškas pažintis ir skyriausi su malonumu, kad tik ji būtų laiminga. 

Nesveiko vaiko baimei nuraminti mezgiau pažintis, kad genofondas būtų turtingesnis... 

Ir tik dabar, kai baimė tapo tokia gera mano drauge ir mes taip puikiai sutariame, supratau, kaip ja atsikratyti! Supratau, kad ji neegzistuoja, jei aš gyvenu DABARTYJE. Juk jos dabar nėra, nes ji, vargšelė, gyvena tik ateityje. Ji visada kalba tik apie ateitį, kas bus, jeigu, bus... Aš juk visada bijojau tik to, kas BUS. Tik todėl mes ir galėjome susitikti ir susidraugauti. O kai gyvenu DABAR, jos nėra. 

Dabar spėju vaikams pirkti rūbus. Dabar pasirūpinu viskuo pati, man nieko nereiškia išeiti iš savo komforto zonos ir nebereikia gyventi šiltnamyje. Dabar laikau egzaminą smalsiai, kaip savęs įvertinimą, savo žinių patikrinimą, o ne kaip galimą bausmę. Dabar ieškau darbo kaip savo galimybių ir vertės darbo rinkoje įvertinimo. Dabar turiu be galo mylimą žmogų, esu mylima.  Dabar turiu du sveikus vaikus ir be problemų prižiūriu juos viena, kai vyras darbe. 

Tačiau, kai tik vėl galvoju apie ateitį, kaip bus, kai reikės dirbti, anksti keltis, pasirūpinti vaikais ir neimti ligonlapių, o dar rasti laiko rašyti, mano draugė vėl pasirodo.

 

Pasakyk pabaisos vardą, ir ji išnyks. Jos vardas yra BAIMĖ NEŽINOTI. Kai laikas ateis, kai vėl bus DABAR, žinau, ji nebeegzistuos.