Baba Rada.

2016 m. gegužės 20 d. 

Baba Rada pasitiko mus prie pat autobuso durų. Visa išdidi, vos vos pakeltais lūpų kampučiais, vilkėdama nacionalinį bulgarišką sijoną su liemene ir baltas kojines. Ji pasveikino kiekvieną išlipantį. Apkabino, pabučiavo, kaip brangiausią, ilgai lauktą svečią. Lygiai taip pat ji ir išlydėjo, su kiekvienu atsisveikindama, apkabindama, padėkodama ir palinkėdama gero kelio ir gero gyvenimo. Ji neklausė nei iš kur mes, nei bandė mokytis mūsų kalbos žodžių, nei kiek pinigų mes turime. Ji mus tik pasitiko, tarsi brangiausius savo artimuosius.   

 

 Kiek meilės reikia savyje turėti?

 

Ji iš karto suorganizavo mums pramogą - surinkusi visus kaimo senius, turinčius arklį su vežimu, visus mus susodino ir pavėžino duobėtais savo kaimo keliukais. Paskui leido apžiūrėti savo namą, kuriame žiemą ji siuva, mezga, audžia, o vasarą atvažiuoja visa jos šeima padėti ir ji priima svečius. Ji susodino mus visus už stalo, ant suolų, užtiestų jos pačios austomis juostomis, kad būtų minkšta ir gražu sėdėti. Ji įpylė visiems rakios, pasveikino savo brangius svetelius, palinkėjo sveikatos ir sėkmės, pakvietė vaišintis namų gamybos raudonu vynu, padėtu uzbonuose ant stalų ir užsikąsti šviežiomis, jos darže augintomis salotomis. Paskui ji atnešė sriubos, o netrukus ir antrą patiekalą. Desertui davė naminių sausainiukų ir kavos. Pavalgius skanius pietus, atsigaivinus rakia ir vynu, ji mus linksmino. Su kitomis kaimo bobutėmis, kurių visų kasos siekė kelius, taip pat vilkinčiomis nacionaliniais bulgariškais kostiumais, ji mums pašoko bulgariškų šokių. Tai darė ne todėl, kad  joms plotų ir į jas žiūrėtų, bet tam, kad parodytų pavyzdį, kaip galima linksmintis.

 

Kiek meilės savyje reikia turėti.

 

Stebuklas įvyko ir mūsų niūrusis autobusas tarsi atgijo, gal rakia, o gal baba Rada juos taip uždegė, kad šoko jie kartu ir dainavo, persirengė jų nacionaliniais kostiumais ir vaidino.  Baba Rada, užsukusi visą šią linksmybę, pasitraukė į šoną ir tik stebėjo. Stebėjo tarsi mama, matydama lego konstruojantį vaiką. Smalsiai, didžiuodamasi, susirūpinusi. Visiems gerai atsišokus, suskambo gongas ir muzika nutilo. Baba Rada išnešė paragauti naminio medaus, kuris taip pat buvo stebuklingas: tirpo burnoje,  bet ten ir liko, išvažiavo kartu namo, į viešbučius, kuriuose mes leidome atostogas.

 

Ak, ta baba Rada. Ji turi tiek daug meilės. Trupučiuką kliuvo ir mums.

   

Šventas Augustinas sakė:

Gyvenimas yra knyga. Kas nekeliauja, skaito tik pirmąjį jos puslapį.