Apie santykius su savimi.

2018 03 23


Santykių piramidės pagrindas: santykiai su savimi.



Pirmas susidūrimas su savimi man įvyko, turbūt, kaip ir kiekvienam vaikui - kai ėmiau suvokti, kad tai "aš". Man buvo apie trejus. Stovėjau prie veidrodžio ir žvelgiau į save su nuostaba - tai "aš"? 

Antras savęs suvokimas buvo baisus ir tragiškas. Man buvo apie 12 ar 14 metų. Telefono pokalbiai tuo metu buvo dar nemokami. Mes daug kalbėdavomės su draugėmis laidiniu telefonu ir beveik visą laiką filosofinėmis temomis. Kartą buvom susipykusios ne juokais, diskutuodamos, ar tik gimęs vaikas yra geras. 

Tą vakarą kalbėjausi su Birute. Kalbėjomės ilgai, kelias valandas, net ausį paraudo nuo prispausto prie jos ragelio. Jau buvo vakaras, gal 11 valanda. Ir mes priėjome klausimą: Kas aš? Paklausiau savęs šio klausimo pajutau, kad skrendu. Krentu į kažkokią erdvę, bedugnę, kuri yra beribė. Birutė pajuto tą patį ir mes abi taip išsigandome, kad trenkėme ragelius. Paskui paskambinome viena kitai su atsargiu klausimu: kas čia buvo?.. 

Tiesą sakant, aš išsigandau, kad neišprotėčiau.  

Paskui ilgai vengiau šio klausimo. Nėriau į gyvenimą. Buvo visko, daug. Svaigalų, linksmybių, nuotykių. Bėgau ir bėgau nuo šio klausimo, nors jis mane vijosi. Norėjau išgirsti atsakymą, bet tuo pačiu užsikimšdavau ausis, kad jo negirdėčiau. 

Saugų kompromisą radau religijoje. Patikėjau Dievu po to, kai kartą atėjome su močiute į bažnyčią pasimelsti. Buvau ką tik priėmusi pirmąją Komuniją, tačiau tai dar nieko nereiškė, Dievu netikėjau. Visą tą vakarą močiutė koneveikė mano tėvą, kol susisgribusi nusivedė mane į bažnyčią atsiprašyti už nuodėmę. Aš ėmiau nuoširdžiai melstis, žiūrėjau į vieną paveikslą Katedroje ir prašiau Dievo, kuriuo netikėjau: "Būk geras, atleisk man, kad apkalbinėjau savo tėvą".  

Ir staiga pajutau, kad manęs klausosi. Fiziškai pajutau, kad kažkas į mane žiūri, mane mato, mane myli ir man atleidžia. Tai buvo nuostabus jausmas. Suvokiau, kad Dievas visgi yra.  

Nuo to laiko vaikščiojau į bažnyčią, meldžiausi kiekvieną vakarą. Jaučiausi laiminga, jaučiausi palaiminta. Tačiau išmoktos maldos man skambėjo beprasmiškai, todėl meldžiausi savais žodžiais. Melsdamasi kartojau vieną vienintelę frazę: "Ačiū Tau Dieve už viską, būk geras, parodyk man kelią".  

Ir parodė.  

Nuvedė mane keliu, kuriuo einu dabar. Savęs suvokimo keliu. Dabar jau nebebijau. Na, tik truputį. Bet jau žengiau pirmuosius žingsnius ir rezultatas jau matosi. Visų pirma, pritraukiau tobulą vyrą, kuris, pasirodo, gyveno Olandijoje. Nuvažiavau ten, nes traukė, grįžau, nes traukė, ir čia, Lietuvoje, sutikau Jį. Turiu du tobulus vaikus, kurie, aišku, nėra mano, bet pasirinko per mane ateiti į šį pasaulį ir nori, kad aš juos pasaugočiau, kol užaugs. Už tai aš jiems esu labai dėkinga, nes jie atneša labai daug džiaugsmo. Ėmiau užsiimti savo veikla, kurią atradau - rašyti. Žodžiai mane traukė visada, tačiau tik dabar, kelyje link savęs, ėmiau jais žaisti. Jie klauso manęs tarsi avinėliai, gula po pirštais ir skleidžia šviesą, lyg visada būtų to laukę.  

Man labai padėjo knygos.

Atrodo, netikėtai ir atsitiktinai (atsitiktinumų nebūna) tinkamos ir reikiamos knygos patekdavo į mano rankas. Visai neseniai sužinojau, kodėl man taip baisu buvo paklausti: "kas aš"?

Nes patys galingiausi pasaulyje žodžiai yra du. Tai yra, 

AŠ ESU. 

Aš esu daugiau nei ši forma (kūnas, asmenybė, vaidmenys, troškimai ir t.t.). Tai, kas AŠ ESU yra nemirtinga. Tai yra Dievas. AŠ ESU Dievas. Arba Dievas yra manyje. Dievas ir aš nėra atskiri dalykai. Niekas nėra atskiras dalykas. Viskas yra VIENA. 

Kai suvokiau, kad aš esu muzika, o gyvenimas yra mano šokėjas, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Aš groju valsą, jis šoka valsą, aš groju polką, jis šoka polką. Aš esu subjektas, o gyvenimas yra objektas. Aš esu kūrėjas, kuris pasirinko (dėl man nežinomų priežasčių, bet jos, be abejo, yra) būti mano formoje, kuriantis kitas formas.  

Mano tikslas - pasiekti nušvitimą. Ne tik suprasti tai, ką sako kiti nušvitę žmonės, bet pajusti tai pačiai. Mano tikslas - sąmonės šviesa nušviesti savo ego. Mano tikslas - pasiekti ramybę.  

Aišku, negaliu žinoti ar net tikėtis pasiekti šio tikslo šiame gyvenime. Tačiau tai, kad aš jau žinau kas AŠ ESU man atvėrė visai naują gyvenimo perspektyvą.  

Kaip ir visą gyvenimą, santykius kuriu aš pati. Kaip aš grosiu, taip santykiai ir šoks.