Apie santykius su pagalba. Arba: padėti ar nepadėti?

2018 01 05


Visai neseniai susidūriau su tokia situacija. Šešių mergaičių mama, jauniausiajai pusė metukų, vyriausiajai šešiolika, gyvena kaiminystėje, socaliniame bute, kuriame nėra nei vandens, nei kanalizacijos. Prašo visokeriopos pagalbos: rūbų, batų, maisto, vaistų mergaitėms (ne jos dažnai sega kvėpavimo ligomis), baldų, technikos (nėra skalbimo mašinos), malkų. Kažkas parašė apie ją netoliese gyvenančių mamų grupei, mamos sujudo ir ėmė viską, ką tik gali, jai atiduoti. Sukūrėme netgi atskirą grupę feisbuke, kur dalinomės mintimis ir idėjomis, kaip dar galėtume jai padėti.  

Gera dalinti gerumą, tačiau... pasidžiaugti savo gerumo rezultatais mums neteko. 


Kai pirmą kartą moteris man paskambino, naiviai pagalvojau, kad padėkos už nuvežtus daiktus: patalynę, rankšluosčius, skalbinių džiovyklę, rūbus, batus vaikams ir tris pilnutėlius maišus maisto už beveik šimtą eurų. Bet ji nepadėkoti skambino, o prašyti dar. Baigėsi dujų balionas, nebegali vaikams nieko pagaminti. Nuvažiavau, atvežiau jai pilną balioną. Skambina vėl. Televizorius nieko nerodo, mergaitės nori kokių nors filmukų pasižiūrėti. Radau jai televizorių. Skambina vėl. Mergaitės sega, gal galiu atvežti vaistų? O taip pat ir maisto nebėra... ir dar siurblio reikia. Ir vėl: mažylė nebeturi mišinuko, jai reikia hipoalerginio, liko tik dviem kartams...  

Na tada tai aš jau supykau. Kaip tai nebeturi?! Juk žinau, kad kita mama prieš kelias dienas jai davė 50 eurų. Žinau, kad mamos vežė jai ir maisto, ir Kalėdinių dovanų, davė pinigų nueiti į pirtį, nupirko naują skalbimo mašiną, atvežė sofą, aprūpino malkomis...Po kelių dienų kita mama rašo į grupę: moteris skambino, pranešė, kad malkų nebėra, išvogė. Gal kas galėtų nuvežti kūdikiui mišinuko, nes jau liko tik dviem-trims kartams... 

Socialinėi darbuotoja nušvietė situaciją: jie gyvena skurdžiai, bet nebadauja. Jie prašo vis dar ir dar, nes imti iš kitų jiems yra norma.  Jie prisigalvoja visokių pasiteisinimų, istorijų, kad žmonės jų gailėtų. O įdomiausia - ji gyvena su vyru, vaiko tėčiu, kuris dirba. Nors man sakė, kad jį išvarė su policija, o kitai mamai sakė, kad paliko ją dėl kitos. Ir visai neseniai įsigijo šunį, kurį ketina išmaitinti, nors pačios neturi maisto. 

Tokia labdara primena kiaurą maišą, į kurį kiek krauni, tiek įkrenta, o maišas vis tiek lieka tuščias.  

O pagalbos jai tikrai reikia. Ji vis dar gyvena be vandens, kanalizacijos, kambariuose drėgmė ir pelėsis. Jos dukros nemato nieko, išskyrus melą, ir "geras" tetas, kurios visko atneša. Jos išmoksta išmesti susipurvinusį drabužį, bet jo neskalbti. Išmesti skalbimo mašiną, nes kas nors padovanos kitą. Žmonės geri, jie visko turi ir viskuo dalinasi...Tokį gyvenimą mato tos mergaitės, tokį, greičiausiai, gyvens ir pačios.  

Taigi, lieka moralinis klausimas: padėti ar nepadėti? Ar viską metus vežti mišinuką alkanam kūdikiui, dujų balioną alkaniems vaikams, vaistų sergantiems, ar ne? Nuvežus sąžinė rami. Tačiau tik tam kartui. Tik iki kito skambučio, iki kito: "Gal galite padėti?...". 

O gal nepadėti? Tegu kapstosi patys. Patys kalti, kad atsidūrė tokioje padėtyje, patys kalti, kad nesimokė (moteris nemoka nei skaityti, nei rašyti, bent jau taip sako), kad prisigimdė vaikų, kad gyvena neatsakingai, nes gavę pašalpas už vaikus išleidžia juos saldumynams ir brangiems produktams, o mišinukui nelieka.  

Kalbėjau su ja. Sakė, kad viskas yra gerai, vyro nėra, ji nemeluoja, nieko neišmeta.

Tačiau faktai, kuriais lieka tikėti, yra tik du:

Jie gyvena skurdžiai

Ji labai brangina savo mergaites, labai bijo, kad jų iš jos neatimtų.  

Vien dėl to, kad tų mergaičių iš tikrųjų iš jos neatimtų, ir norisi padėti. Tačiau kaip? Vežant jai daiktus niekas nepasikeis, jie toliau labai greitai dings ir reikės naujų. Kai kurie išminčiai (tame tarpe mano tėvas) sako, kad žmonėms iš viso nereikia padėti. Jie patys turi stengtis, kapstytis, o žvelgiant giliau - jie turi išmokti savo pamoką, išspręsti savo gyvenimo užduotą užduotį. Kartais pagalba jiems gali būti tik meškos paslauga, stabdanti juos nuo tobulėjimo.  

Tačiau aš manau, kad jei jau mes susitikome, jei jau aš perskaičiau tą feisbuko postą apie reikalingą pagalbą, jei jau ėmiausi tai moteriai ir jos šešioms mergaitėms padėti, vadinasi toks ir yra jos likimas. Ji mane prisišaukė, aš "pasirašiau" kažkokiam likimo sukurtam planui. Todėl, padėti reikia. Klausimas liko: kaip? 

Viena pagalbos forma būtų nepadėti visai. Ne dėl to, kad nusprendžiau nepadėti, bet dėl to, kad noriu padėti savo nepadėjimu. Tiesiog, išsakyti jai viską, ką galvoju ir palikti ją pamąstyti, kaip ir kodėl žmonės, kurie nori padėti, jai nebepadeda. 

Antra pagalbos forma būtų mokyti ją priimti pagalbą kitaip. Ne kaip savaime suprantamą dalyką, bet kaip paskolą, kurią jai reikės kažkokia forma grąžinti.  

Trečia pagalbos forma būtų mokyti ją elgtis su pinigais (socialinė darbuotoja sakė, kad maistui ji gauna pakankamai), planuoti išlaidas, naudoti viską taupiai, remontuoti sugedusią techniką, skalbti susipurvinusius drabužius...Tai sunkiausia forma. Taip pat galima būtų mokyti ją skaityti, padėti jos vyresniajai su pamokų ruošimu, nuvesti ją į mokyklą (nes ji dažnai neina), paraginti valdžią įrengti vandentiekį ir kanalizaciją... 

TIKRA pagalba yra duoti ne žuvį, o meškerę. Tai DIDŽIULIS darbas. Ne kiekvienas gali jam pasiryžti. Ji reikalauja daug pastangų, laiko, neigiamų emocijų. Todėl daug lengviau yra atiduoti savo daiktus ir jausti, kad padarei gerą darbą. Daug lengviau.