Tai atsitiko visai netyčia, bet matyt, turėjo pagaliau atsitikti.

Iki šiol savo santykius su lietuvybe galėčiau pavadinti gana šaltais. Esu lietuvė, mano tėvai, seneliai, proseneliai lietuviai. Tačiau prisipažinsiu, pabendravus su kitų tautų besišypsančiais ir gyvenimu besidžiaugiančiais atstovais dažnai tekdavo numoti ranka: “Ech, tie lietuviai…”. Neretai niekinau lietuvių prisirišimą prie darbo, prie kančios, prie baimės, nepraeinantį niūrumą, pavydo ir pagiežos prisisunkusį gyvenimo būdą. Nors esu lygiai tokia pati, lietuvė.

Kažkas atsitiko. Staiga suvokiau, kad mano šaknys gilios, kaip šimtamečio ąžuolo, o prigimtis tvirta, kaip tvirčiausias akmuo. Apėmė nuostabus pasididžiavimo ir saugumo jausmas, tarsi sėdėčiau  užstota nuo visų negandų, jaukioje ąžuolų paunksmėje.  Pirmą kartą pasijutau tikrai, nuoširdžiai besididžiuojanti, kad esu lietuvė.

Tai Vydūnas, jis atvėrė man akis. Galbūt žinai, bet kol nesuvoki iš “gilios vietos”, kaip sako Sandra Bernotaitė, pasididžiavimas savo lietuvybe netampa tavo tapatybės dalis. Kol nesuvoki, kad mes esame viena seniausių, viena sėsliausių ir geriausiai išsaugojusių savo kalbą ir kultūrą tautų. Mes tokie stiprūs. Tokie atsparūs. Tokie pažengę link aukšto kultūrinio lygio. Kaip niekas kitas išsaugoję kalbą, tradicijas, kultūrą. Kaip kokia Majų dinastija, kuri nežlugo, bet vystėsi. Mūsų kultūra, pernešama iš seniausių laikų, kai prieš 4000 ir daugiau metų lietuviai jau gyveno prie Baltijos jūros, yra ne paviršutinė, bet tiesianti gijas link pačios esmės. Link Tiesos ir visa ko Priežasties.

Mus galėtų tyrinėti antropologai kaip tyrinėja senąsias Afrikos gentis. Nors kažin ar tos tautos išliktų, perkėlus jas į civilizaciją. O mūsų niekas nenumušė nuo kelio. Mūsų šaknys taip giliai, kad jų neįmanoma išrauti, nesvarbu, kur gyventume. Nors ir vienoje iš naujai atrastų planetų. Mes dideli, mes galingi. Mes teisūs. Mes tokie stiprūs. Ir gražūs! Pasak Vydūno,  tvirtinama, kad “aukšto išsivystimo lygio tautos pasižymi gražiais veidais. Menkos kultūros tautos gali turėti gražų kūną, tačiau negražius veidus (Stratz). Tautos kultūros lygiui smunkant, žmonių veidai taip pat praranda savo grožį.”

Aukštai išsivysčiusį vidinės kultūros lygį rodo ir lietuvių tautos dainos. Dainose atsispindi tai, kokios emocijos žmoguje vyrauja, kai apima jausmų audra. Lietuvių dainos kalba apie meilę. Meilę tarp mergelės ir bernelio, meilę tėvynei, meilę motinai.  Vyraujanti meilės tema rodo, kad lietuviams būdinga aukštos kultūros vidinis gyvenimas, sako Vydūnas. Simboliais apipinta, netiesmukiška lietuviškų dainų, pasakų kalba taip pat galima tik nepaprastai aukšto vidinio kultūros lygio tautai.

Vydūnas rašo, kad tautos išsivystymo lygį galima nustatyti pagal jos padavimus, sakmes, pasakas, dainas ir tikėjimą. Visa, kas apie lietuvius buvo parašyta, pasak Vydūno, yra labai abejotinos žinios, nes jos, deja, buvo nukreipta viena linkme –  įvesti naują tvarką išpeikiant senąjį lietuvių tikėjimą ir gyvenimo būdą. Tikėjimas nuo žmonijos atsiradimo buvo kertinis kutūrą formuojantis veiksnys. Tikėjimas yra toks pats senas kaip ir žmonija, nes Pasaulio priežastis, iš kurios atsirado viskas, taip pat ir žmogus, yra šviesa, nušviečianti žmogaus dvasią, vedanti prie savęs pažinimo, o tas pažinimas yra tikėjimas, sako Vydūnas. Žmogaus kūnas ir visa materija yra tik įrankis dvasiai tobulėti ir susilieti su Pasaulio priežastimi. Todėl yra visokių tikėjimo lygių. Koks yra žmogus, toks bus ir jo tikėjimas, toks yra ir jo Dievas. Žemos kultūros žmonės tegali turėti tik žemą tikėjimą.

Pirmą vietą lietuvių tikėjime užėmė ugnis, šviesa, šiluma. Jie garbino Saulę, rengėsi šviesiais drabužiais. Garbino medį, žaltį. Garbino bočius – senolius. Dar prieš šimtą metų Vydūno kalboje svarbiausi dalykai vadinami vyriausiais: “Vyriausios mintys”, “Vyriausios priežastys” . Tikėjimo ritualus vykdė ir moterys, ir vyrai, visi gyveno pagal gamtos ir Visatos diktuojamus dėsnius.

Ne tik pas lietuvius, visame pasaulyje buvo laikas, kai ugis buvo dievybės simbolis. Nuo šviesos ir šilumos priklausė visas gamtos ir žmogaus gyvenimas. Žemė nuolat sukasi, tai artėja, tai tolsta nuo saulės ir taip yra sutvarkyta, kad šviečiant ir šildant saulei gamta yra gyva ir duodanti vaisių, o tolstant gyvybė išnyksta arba  užmiega, viskas sustingsta. Tai nesikeičia, tai žmogaus nekontroliuojama.

Visur kalbama buvo apie medį ir žaltį, kuriuos garbino ir lietuviai. Visur, nuo rytų iki vakarų pastebimos panašios apiegos ugniai garbinti. Atradimas, kad galima pačiam užsikurti ugnį kada tik nori, buvo nuostabiausias, didžiulis atradimas. Nuostabu dar ir tai, kad visoje žmonijoje panašiu metu buvo atrasti ir naudojami tie patys įrankiai ugniai įžiebti.

Šviesos ir šilumos garbinimas rodė, kad žmogus giliai įžvelgė pasaulio sukūrimo ir evoliucijos kelią.  Pagrindinė ugnies garbintojų tikėjimo tiesa buvo ta, kad viskas prasideda nuo vienos Priežasties, kuri, kaip ir šviesa, visur veikia ir visur pasireiškia.

Vykstant karams ir pertvarkoms, tautos tolo nuo senojo tikėjimo. Tvirtai įsikūrusi prie Baltijos jūros, lietuvių tauta liko paskutinė senąjį tikėjimą išpažįstanti tauta. Dabar tikėjimas pasikeitė, tačiau vieną dalyką lietuviai vis tik išsaugojo. Tai kalbą. Senovinė lietuvių kalba mūsų tautą kelia į svaiginančias aukšto kultūrinio išsivystymo lygio aukštumas. Ne vien kūnas ir veidai, bet ir žodžiai, sklindantys iš lūpų, byloja apie mūsų, kaip tautos kokybę.

Todėl visai nenuostabu ir tai, kad daugybę metų širdyse gyvenęs senovės tikėjimas rusena ten iki šiol. Ugnis garbinama ir šiandien, ji iškilmingai kuriama per šventes, kaip šviesos, šilumos, gyvenimo pilnatvės ir džiaugsmo simbolis. Galim didžiuotis išsaugotais miškais, kuriuose galime pailsėti ir atgauti stiprybę. Liaudies dainose apdainuojama Saulė, Dievo dukrelė, aukojamas valgis, dovana gamtai, kuri tą maistą žmogui ir atneša.

Mes esame lietuviai. Nesvarbu, kur gyvename ar gyvensime, lietuvybės neišnaikinsi. Per tūkstančius metų mūsų šaknys užaugo  per giliai, kad pavyktų jas išrauti. O dabar dar pasklidome po visą pasaulį. Didžiuokimės! Mes tobuli.

Šis straipsnis publikuotas lrytas.lt  

http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/5-priezastys-kodel-didziuojuosi-kad-esu-lietuve.htm

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *