Apie santykius su laiku.

2018 03 09

Mes gyvename suspausto laiko zonoje. Tarsi narai, panirę į vandenį. Kiekvienas turime po oro balioną, iš kurio kvėpuojame. Kvėpuojame suspaustą orą, kuris pasibaigs. Tada teks kilti į paviršių ir kvėpuoti laisvai.  

Mūsų laikas, suspaustas į sekundes, atitinka širdies dūžių skaičių. Viena sekundė - vienas ramios širdies dūžis.

Tuk-Tuk-Tuk.

Tcik Tcik Tcik.  

Tiek sekundžių, tiek širdies dūžių mes turime, kiek turime. Ribotai. Širdies dūžiai išnyksta amžinybėje, rytą keičia vakaras, naktis keičia dieną, ruduo - vasarą. Rudenį keičia žiema, žiemą - pavasaris. Ir nieko čia nepakeisi. Esame įsprausti į šią sistemą.  

Ir čia prasideda visas stresas. "Ką man reikės padaryti" - pati dažniausia mintis mano galvoje. Mintys apie tai, ką reikės padaryti, kad spėčiau į tam tikrą laiko rėmą (kol rytas, kol diena, kol vasara), pasišokinėdamos veja viena kitą. Spėju, tačiau planai veja planus. Darbai - atostogos, reikalai - pramogos. Jų niekada netrūksta. Laiko užtenka, tačiau planų yra lygiai tiek pat. O kaip norėtųsi atsipalaiduoti. Nieko neveikti, apie nieką negalvoti, nieko neplanuoti... Tiesiog būti. Rytą vakarą, žiemą vasarą.  

Ką gi. Ko nori, tai ir gauni. Taip, kartais ateina tokios akimirkos. Kaip vakar. Siurbiau kilimą (planas - susitvarkyti namus iš pagrindų, nes kitą savaitę turi atvažiuoti svarbūs svečiai) ir staiga nuleidau rankas. Atsisėdau ant sujauktos, dar nespėtos pakloti lovos, ir visa savo esybe pajutau buvimą čia ir dabar. Šioje akimirkoje, sėdint ant šios lovos, šiame name, šioje šalyje, žemėje, planetoje, galaktikoje, visatoje. Štai, sėdžiu sau ir esu. Tiesiog esu. 

Tai buvo tik akimirką, tačiau po jos pajutau, kad norėčiau ją pratęsti. Norėčiau nejausti laiko. Būti akimirkos amžinybėje. Bet, kur tau! Tuoj prisistatė mintys: dabar reikia pabaigti siurbti, paskui išplauti grindis, sulankstyti skalbinius, nuvalyti langus, dar reikia nuplauti mašiną, išpurtyti jos kilimėlius, pasakyti vyrui, kad užsakytų viešbutį kelionei, numaudyti vaikus, jau laikas pasakyti jiems, kad išjungtų filmukus, nes jau LAIKAS... Nesibaigiantis, nesibaigiantis, nesibaigiantis darbų sąrašas. Širdis plaka, sekundės nyksta, gyvenimas trumpėja.  

Susimąsčiau. O kas būtų, jei aš likčiau toje sekundėje, kuri pati savaime yra amžinybė? Jei nebetvarkyčiau namų, nekločiau lovų, nebemaudyčiau vaikų, nebepriminčiau vyrui, ką jam reikia padaryti, bet tiesiog jausčiau tai, ką jaučiau ką tik - buvimą.  

Ir kas būtų? Nežinau, kas būtų, bet, turbūt, nebūtų labai gerai. Mes gyvename tam, kad judėtume. Mes esame uždaryti į šį kūną, į suspausto laiko zoną tam, kad jį išnaudotume. Kai numirsime, galėsime skrajoti akimirkos amžinybėje, o dabar - reikia veikti. Žmogaus esmė yra judėjimas. Darbas. Juk ne veltui esame paleisti su tuo deguonies balionu pasižvalgyti po pasaulį. Juk ne sėdėti ant akmens ar ant sujauktos lovos ir mėgautis tuo, kad esame, čia susirinkome. Susirinkome judėti. Todėl visi reikalai, visi rūpesčiai ir darbai yra reikalingi. Jie yra būtini mums, kad išmoktume tai, ką turime išmokti. Dar kartą kartoju - ne veltui esame čia uždaryti. Su limituotu laiko (deguonies) kiekiu.  

Ateis akimirka, kai nustosiu kvėpuoti. Deguonis baigsis. Ir tada paklaus manęs Tas, kuris čia siuntė: o ką nuveikei? Ką padarei? Ką pamatei? Ką patyrei? Sakysiu: prasėdėjau ant lovos ir mėgavausi akimirka? Nemanau, kad tai bus teisingiausia, ką galėjau su savo gyvenimu padaryti. Aš turėjau nuplaukti už tos uolos ir pasižiūrėti, kas ten. Turėjau suprasti, kas esu ir ką galiu, o ką dar turiu išmokti. Turėjau susitikti su kitais plaukikais ir pabendrauti su jais. Pasipykti. Pasidžiaugti. Turėjau daug ką padaryti. Ir viską daryti su džiaugsmu, dėkingumu ir ramybe širdyje. Tik tada galėčiau sakyti, kad savo deguonį sunaudojau esmingai. 

Todėl linkiu visiems - gyventi. Su problemomis, su rūpesčiais. Su šimtais darbų. Su ligomis ir skausmu. Su nuovargiu, persidirbimu ir poilsiu. Su viskuo, kas įeina į žodį GYVENIMAS. Tik tada mes išnaudosime savo sekundes, savo širdies dūžius, savo deguonį sėkmingai. Tiesiog - gyvendami.