Apie santykius su atostogomis.

2018 03 16

Konfucijus sakė: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau niekada nebereikės dirbti“. O jei nereikės dirbti, tai nereikės ir atostogų. Ir tai yra tiesa. Kai žmogus dega aistra savo darbui, atostogų jam nereikia. Jis nenori ilsėtis, nes neeikvoja savo energijos, bet ją generuoja – darydamas tai, kam jaučia trauką. Trauka kartu su pastangomis kuria talentus.

Tačiau kiek yra tokių žmonių? Juk dauguma dirba darbą, kurį galbūt ir mėgsta, tačiau kiekvieną savaitę laukia savaitgalio, o visus metus laukia atostogų. Tokia yra ir visuomenės nuomonė – visuotinai sutariame, kad pirmadienis yra sunki diena, o penktadienis džiaugsminga, nes darbo savaitė jau baigiasi.

Jeigu taip yra, vadinasi, dauguma žmonių kankinasi. Nors ir mėgstamas, darbas yra kančia. Susimąsčiau, kas skiria tuos žmones, kurie dirba su aistra ir kuriems nereikia atostogų, ir tuos, kurie vien tik apie jas svajoja, darbą laikydami, nors ir ne katorga, tačiau tam tikra prasme kančia?

Kai žmogus daro tai, ką mėgsta, ar tai būtų pardavimai, ar aptarnavimas, ar darbas su skaičiais, su duomenimis, įrankiais, žiniomis, ar savo rankomis, jis įsijaučia ir dirba negalvodamas apie nieką kitą. Angliškai tai dar vadinama „flow“, srovė. Kai pagauna srovė, žmogus dirba su polėkiu, jis būna čia ir dabar, nesižvalgo į šalis. Jis būna šioje akimirkoje ir negalvoja nei apie vakarą, nei apie savaitgalį, nei apie atostogas ar praeities problemas. Tokie žmonės paprastai yra sėkmingi ir išskirtiniai savo darbe, nes jie jį atlieka gerai arba labai gerai. Jie paprastai kopia karjeros laiptais, nes kiti natūraliai pajunta jų polėkį, akimirkai nuslopinantį ego, kuris iš esmės ir kuria kančią.

Tiesa, dauguma žmonių pasakytų, kad dirba ne tokius darbus, kad galėtų taip jaustis. Todėl jų protas ieško išeities ir sukuria iliuziją – atostogos yra išsigelbėjimas. Tai pats geriausias laikas metuose – gauni atlyginimą, tačiau nereikia eiti į darbą. Tokie žmonės galvoja: „Tada tai aš pailsėsiu!“. O dabar...dabar reikia tik dar šiek tiek pakentėti, kad tada pagyvenčiau. Išsirinksiu pačią nuostabiausią, egzotišką, brangią kelionę ir visus metus jai taupysiu, apie ją svajosiu, jos lauksiu. Nors kasdieną kankinuosi savo darbe, jis įgauna prasmę – turėsiu puikias atostogas.

Ką gi, laukimo laikas neišvengiamai ateina ir išsvajotos atostogos prasideda. Tačiau, o gyvenime! Kažkas būtinai būna ne taip. Ar viešbutis, ar lėktuvas, ar oras, ar gidas, ar šalis. O gal maistas, ar blogas laiko planavimas. O gal tiesiog, neišeina visai atsipalaiduoti. Arba jei išeina, tai labai trumpam. Ir tada laukia, kol galės parodyti nuotraukas bendradarbiams ir papasakoti viską, kaip buvo. O kai jau viskas išpasakota, parodyta, suvenyrai išdalinti, toliau laukia: savaitgalio, švenčių, kitų atostogų...Laukia.

Taip ir praeina gyvenimas. Laukime. Stebuklas, kurio forma turėjo būti atostogos (šventė, data, įvykis), neįvyksta. Neįvyksta todėl, kad vienintelis būdas išvengti kančios yra būti šioje akimirkoje. Buvimas yra mūsų natūrali būsena, kuri vienintelė nekelia kančios. O būti įmanoma tik čia ir dabar. Ši akimirka yra viskas, ką mes turime. 

Ši akimirka – tai yra gyvenimas. Gyvenimas yra mes, nes jis atskirai be mūsų neegzistuoja. Mes ir ši akimirka yra viena. Kančią kelia ego, kuris minčių pagalba kuria istorijas laike, tokiu būdu mūsų galvose kurdamas iliuziją apie pasaulį. Netgi darbe, nuobodžiame posėdyje pasistengus tiesiog būti, klausyti, o ne galvoti apie vakarienę ar savaitgalį, kančia tuoj pat sumažės arba visai praeis. Taip papasta. Todėl tiek dirbant darbą, tiek atostogaujant pilnatvę galima pajusti tik vienu būdu – nesvajojant, neplanuojant, negalvojant. O būnant akimirkoje. Srovėje.

NELAUKIME.