Ar žinojote, kad Motina Teresė visą gyvenimą ieškojo Dievo ir JO NERADO?

Yra taip tamsu, kad nieko nematau – nei mintimis, nei protu, Dievo vieta mano sieloje tuščia.”

 “Manyje nėra Dievo – kai ilgesio skausmas tampa nepakeliamas, tiesiog ilgiuosi ir ilgiuosi Dievo ir tada pajuntu – Jis nenori manęs…”, rašė ji savo dienoraštyje.

Motina Teresė nenorėjo, kad kas nors žinotų jos paslaptį. Juk žmonės ją taip garbino, ja tikėjo, ja sekė. Ir tai buvo jos didžioji kančia. Ieškoti Dievo, bet jo nerasti, žinoti, kad jis yra, bet jo nejausti. Leisti visiems galvoti, kad kas jau kas, bet ji tai tikrai yra arčiausiai Dievo.

Ing is Jang, gėris ir blogis

Kaip taip gali būti? Kokioje sąmonės tamsoje ji turėjo būti? Gal ši tamsa ir varė ją atlikti visus tuos pasiaukojimo reikalaujančius darbus, kad tą tamsą nušviestų bent vienas spindulėlis? Nenušvietė. Motina Teresė ir mirė tamsoje.

Niekas dabar nežino, kodėl Motinai Teresei taip atsitiko. Kiti žmonės maudosi ryšyje su Dievu, jie jį jaučia, su juo kalbasi, užduoda klausimus, prašymus, ir būna išgirsti. Tačiau jie nėra šventieji. O Motina Teresė, kuri yra šventoji, nejautė Dievo. Ji buvo visiškoje tamsoje!

Va taip sukasi pasaulis. Ing ir Jang, gėris ir blogis pinasi tarpusavyje. Jei nebūtų gėrio, nebūtų ir blogio. Sunkiai susirgę, kančią išgyvenę žmonės nušvinta. Blogis išprovokuoja gėrį ir atvirkščiai. Abu jie yra reikalingi.

Blogis yra kita gėrio pusė

Rytoj Didysis Penktadienis. Jėzus Kristus mirė ant kryžiaus. Ar tai blogis, ar gėris? Jei jis nebūtų miręs, nebūtų ir prisikėlęs. Nebūtų daug gėrio pasaulyje. Kaip ir daug blogio, kai pagal jo mokymą sukurta religija sukėlė daug konfliktų ir priešpriešų.

Aš atradau Dievą, kai atėjau pasimelsti už savo nuodėmes. Nebūtų nuodėmių, nebūtų ir nuoširdžios atgailos. Nebūtų atgailos, nebūtų ir jausmo, stulbinančio suvokimo, kad manęs kažkas klausosi, kad aš ne viena.

Suvokti, kad viskas, kas laikoma blogiu pasaulyje, yra tik kita gėrio pusė, yra labai sunku. Bet kokiam žmogui pasakius, kad vaikai, įmesti į šulinį, ar bagažinėje sudeginta mergaitė sukėlė daug gėrio, jis jausis įskaudintas. Prieštaraus, pyks ir ginčysis. Ir tai normalu. Nes skauda. Nes bloga. O skausmo ir blogumo nenori niekas. Su jais kovoja, jų NETURI BŪTI.

O kas, jeigu turi? Jeigu turi būti visas tas blogis, kuris mus supa, ir jo yra lygiai tiek, kiek reikia? Tiek, kad užsipildytų tobulas ratas  Ing ir Jang. Juoda ir balta.

Sunku tai suvokti. Tačiau, apie tai kalba visi išminčiai. Visi nušviestieji. Jie taip ir sako, nėra blogio, nėra gėrio. Viskas yra taip, kaip ir turi būti.

Jei Motina Teresė nebūtų tamsoje, gal ji nebūtų tiek daug gero padariusi. Jei aš nebūčiau nusidėjusi, gal iki šiol nebūčiau atradusi Dievo. Jei Jėzus Kristus gyventų ilgai ir laimingai, jis nebūtų prisikėlęs ir pasaulis nešvęstų šv. Velykų, prisikėlimo ir atsinaujinimo šventės.

 

Nepritekliaus džiaugsmas

O dabar apie nepriteklių. Sekant mintį, jei nebūtų nepritekliaus (mažai pinigų, mažai gėrybių, mažai pramogų ir pan.) nebūtų tiek laimės.

Pavyzdžiui, laimės padėti vargstančiai šeimai. Laimės gauti pagalbą, laimės pajusti, kad yra daug gerų žmonių. Arba laimės nusipirkti naujus Ecco žieminius batus, kuriems taupei du metus.  Arba papietauti su visa šeima mieste, kartą per pusę metų.

Ar laimės kartą gyvenime pamatyti jūrą, tą banguojantį, neaprėpiamą lobį, užpildantį visą sielą. Laimės pakeliauti autostopu ar dviračiu. Laimės apsilankyti turtinguose namuose, kurie atrodo kaip iš pasakos. Laimės nusipirkti pyragaitį, kai maitiniesi tik bulvėmis.

Suprantat mano mintį? Jei nebūtų mūsų vadinamojo “blogio” nebūtų ir gėrio. Jei nebūtų kančios, nebūtų ir laimės. Jei nebūtų žmogžudžių, nebūtų ir šventųjų.

Kančios priežastis – priešinimasis

Jau labai seniai, prisiklausiusi ir prisižiūrėjusi kančios kultūros, aš atsisakiau kentėti. Jei man sako, kad man labai blogai, aš sakau, kad man gerai. Jei mane skatina kentėti (“Pakentėk truputį”), aš nekenčiu. Ir viskas labai paprasta. Teisiog nekentėti.

Kentėti nebūtina. Galima gyventi ir be kančios. Kaip? Nesipriešinti. Visa kančia gimsta, kai žmogus priešinasi tam, kas YRA. Pagrindinė streso priežastis yra priešinimasis tam, kas YRA. Nustok priešintis ir kančios neliks. Nes kančia ir yra priešinimasis.

“Ne, taip neturi būti!”  Būtent ši mintis ir sukuria kančią.

Iš kiekvienos situacijos VISADA yra trys išeitys: situaciją pakeisti, iš situacijos išeiti ar su situacija susitaikyti. Anksčiau aš išeidavau. Dabar bandau keisti arba susitaikyti. Bet nekentėti.

Susitaikymas su tuo, kas YRA, nereiškia pasyvumo. Susitaikymas nereiškia, kad nieko nereikia daryti, kai vyksta karai, prievartaujami vaikai ar žudomi beginkliai žmonės. Susitaikymas reiškia ramybę. Ramybę toliau skleisti gėrį, grožį ir meilę, kiek tik išeina. Nekenčiant. Čia labai tinka jauno žydo, per II pasaulinį karą pakliuvusio į getą, žodžiai:

“Kiekvieną dieną, kad ir kokią sunkią, aš kartoju sau: rytoj aš būsiu liūdnas, bet ne šiandien”. 

Blogis iššaukia gėrį

Blogis nėra gėris. Blogio nereikia toleruoti. Blogiui reikia atsakyti gėriu. Ir tai vyksta. Bet koks blogis iššaukia gėrį.

Išminčiai sako, kad negali būti vieno be kito. Kaip negali būti šviesos be tamsos. Kiek bus gėrio, tiek bus ir blogio. Ir atvirkščiai. Taip buvo, taip yra, taip bus.

Tačiau dėl blogio nereikia kentėti. Kančia iššaukia tik neapykantą. Galbūt čia pragaras maišosi su rojumi, ir viskas priklauso nuo tavęs, kur sugebėsi pakliūti? O gal čia yra tai, ką ne taip paprasta suvokti protu….Gal čia yra dar vienas paradoksas. Tiesos tarsi prieštarauja viena kitai, bet iš kitos pusės viena kitą papildo.

Stebiu pasaulį ir matau, kad viskas yra sumanyta ne veltui. O jei jau taip sumanyta, vadinasi taip ir turi BŪTI.

PATARIMAS: Jeigu kenti, nesipriešink, susitaikyk su tuo, kad kenti. Ir gyvenimas nušvis nauja atgimimo šviesa. 

 

Su šventom Velykom! 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *