Apie santykius su GAUSA gyvenime. Arba - kaip man tai pavyko.

2018 02 16


Parašė man per feisbuką žurnalistė iš televizijos laidos "Stilius". Ji nori paimti iš manęs interviu ir padaryti apie mane reportažą. Kodėl? Klausiu. Juk aš nieko ypatingo gyvenime nepasiekiau, niekuo nepasižymėjau, o tai, kad parašiau knygą...knygas dabar rašo visi. Parašyti knygą yra taip pat nebeegzotiška, kaip keliauti ar išvažiuoti pagyventi  kur nors kitame pasaulio gale.  

Ne, sako, ne todėl, kad parašėte knygą, o todėl, kad išdrįsote gyventi taip, kaip norite. Mes ieškome tokių žmonių. Jie įkvepia. Motyvuoja ir domina.  

Hm. Ir kaip man tai pavyko? Gyventi taip, kaip noriu? 

Galiu papasakoti.  

O vakar per feisbuką man parašė jauna rašytoja. Ji jau pasirašė su leidykla sutartį ir jos pirmoji knyga turėtų pasirodyti vasarą. Klausė manęs apie pristatymus, jų organizavimą, bendravimą su skaitytojais. Klausė patarimų, kaip knygą padaryti matomą tarp tokios daugybės naujai išleistų. Paskui man sako: aš visą gyvenimą svajojau rašyti, bet pradėjau tą daryti tik tada, kai išėjau iš darbo. Dabar vėl ieškau darbo, nes iš rašymo neišgyvensiu. Todėl, greičiausiai, tai bus pirma ir paskutinė mano knyga.  

Dauguma žurnalistų stoja į žurnalistiką dėl dviejų priežasčių: jiems patinka rašyti ir patinka bendrauti. Bet rašyti patinka labiau. Sako, kad kiekvienas žurnalistas svajoja parašyti knygą. O žurnalistika, turbūt, yra vienintelė specialybė, kurioje iš rašymo galima išgyventi. Tačiau bėda ta, kad rašyti reikia ne tai, ką norisi, o tai, kas privaloma. Todėl rašymas išsekina, išsunkia ir nebelieka laiko kurti.  

Ką gi,  amžina dilema, kurią reikia išspręsti: finansai ("išgyvenimas") ar darymas to, kas tikrai traukia.  

Rašytoja Birutė Jakučionytė, savo knygas leidžianti savo lėšomis, taip pat neseniai feisbuke rašė apie tą patį: kaip sumokėti nuomą už namą ir visgi daryti tai, ką mėgsti labiausiai? Juk teoriškai, jei tavo veikla tave "veža", ji turi vežti ir pinigus. Visi guru, mokytojai, sako tą patį. Tai kodėl taip nėra? 

Na, o dabar galiu papasakoti, kaip pavyko man.

Gimiau šeimoje, kurioje pinigai ir darbas buvo "nėra" ir "privaloma" sinonimai. Pinigų nebuvo, niekada. Darbas buvo šventas. Turi eiti ir dantis sukandusi dirbti, mokė mane tėvai. Privalai, nes kitaip "neišgyvensi". Aišku, jie linkėjo man tik gero ir mokė to, ką moka patys.  

Taigi, taip aš ir dariau. Daug mokiausi, daug dirbau. Visą laiką bijojau. Kas bus? Kas bus, kai baigsiu vidurinę, ir niekur neįstosiu? Kas bus, jei baigus universitetą nerasiu darbo? Kas bus, jei jo neteksiu? Kas bus? Kaip "išgyvensiu?"  

Bijodama stengiausi apsidrausti: buvau gera studentė ir puiki darbuotoja. Mane mėgo, dirbau gerai, buvau pakankamai intelektuali, išsilavinusi. Tačiau visą laiką kažkas buvo ne taip. Dabar jau žinau: tas jausmas: "kažkas ne taip" yra signalas keisti gyvenimą. Ir man, ačiū Dievui, netrūko drąsos jį keisti.  

Iš pirmo, labai sunkiai surasto darbo išėjau pati, nes nusprendžiau keisti darbo sritį. Studijavau pedagoginiame universitete ir dirbau manikiūrininke (mokiausi tris metus kosmetologijos, tačiau darbo neradau. Tik pabaigusi trijų mėnesių manikiūro kursus įsidarbinau manikiūrininke). Nusprendžiau įgyvendinti savo seną svajonę pagyventi vasarą užsienyje. Tėvai sakė, nevažiuok, bet aš išdrįsau ir išvažiavau. Keturis mėnesius gyvenau Airijoje, Dubline, dirbau aukle ir mokiausi anglų kalbos. Šeima davė man kambarį, maisto, mokėjo už kursus ir gaudavau šiek tiek arbatpinigių. Man buvo 23-ji.  

Grįžusi nebenorėjau dirbti manikiūrininke, nors pasiūlymų buvo ne vienas. Paprašiau draugės, kuri semestrui išvažiavo į Suomiją mokytis, palikti mane vietoj jos dirbti universitete raštvede. Draugė sakė: nebūk kvaila, neik, ten blogas darbas, mažas atlyginimas, visi ant tavęs važiuoja ir taip toliau, bet aš vis tiek prašiau suprasdama, kad tai mano galimybė į CV įsirašyti ne tik manikiūrininkės, bet ir raštvedės pareigas.  

Praėjus semestrui, vėl ieškojau darbo, vėl neradau, kol pagaliau įsidarbinau produkto vadybininke, kur reikėjo dirbti po 10 valandų per dieną, 7 dienas per savaitę, važinėti su karštu termosu ir sausomis sriubomis autobusu po miestą, daryti pristatymus Maximose, ligoninėse, vaistinėse. Ištvėriau kelis mėnesius ir įsidarbinau į valstybinę įmonę sekretore.  

Ten darbas buvo tobulas: ramus, patikimas, jo nedaug, atlyginimas geras. Galėjau dirbti visą gyvenimą ir vargo nematyti. Dirbant ten pabaigiau magistratūrą Vilniaus universitete, iš sekretorės tapau personalo vadybininke.

Tačiau einant ketvirtiems darbo metams ėmiau jausti, kad kažkas ne taip. Stovintis vanduo. Žmonės tie patys, kalbos tos pačios. Susiradau kitą darbą ir išėjau į privatų sektorių.  

Vėl dirbau po 10 valandų per dieną, tačiau darbas man labai patiko. Patiko įmonė, žmonės, dinamika. Viskas buvo gerai, bet pavargau. Pasikeitus valdžiai ir atėjus naujai vadovei, jos nuostata: "versle negali būti žmogiškumo" man buvo peilis į širdį. Ji pakeitė visas skyriaus darbuotojas, paliko tik mane. Ėmiau rinkti citatas, kalbančias apie emocinį klimatą darbe ir jo įtaką darbuotojų sveikatai. Į žaidimą įsijungė visos kolegės ir netrukus citatas mes ėmėme kabinti ant sienos. Jas pastebėjo darbuotojų profsąjungos pirmininkė, paklausė, ar gali jas nusifotografuoti ir kitą dieną mūsų vadovė turėjo rimtą pokalbį su direktore. Po to pokalbio buvo rimtas pokalbis su manimi. Maždaug toks:

- Kodėl jūs kabinote tas citatas ant sienos?

-Darykite išvadas.

-Man atrodo, mums reikia atsisveikinti.

-Ir man taip atrodo.

Atsisveikinome kitą dieną šalių susitarimu, gavau nežmoniškai didelę sumą pinigų ir kitą savaitę išskridau į Egiptą, viena, pailsėti.

Grįžusią mane pasikvietė dirbti buvusi vadovė, bet nei įmonė, nei darbas man nepatiko. Ir tada, ačiū Dievui, atėjo krizė. Su džiaugsmu išėjau iš darbo ir išvažiavau į Olandiją.  

Ten subrendau. Kaip žmogus, kaip moteris ir kaip rašytoja. Pagaliau ėmiau rašyti, iki tol apie tai tik svajojau. Pagaliau turėjau apie ką rašyti! Pagaliau mano gyvenimas buvo mano rankose - tai, kad aš nebesiekiu "privalomos" karjeros, nors turiu visus duomenis ir išsilavinimą, mane išlaisvino. Na ir kas, kad dirbu paprastą darbą, na ir kas, kad mano išsilavinimas yra aukštasis. Paprastas darbas ir tai, kad "nebeprivalau" tilpti į rėmus mane išlaisvino. Gal aš niekada ir nenorėjau tos karjeros? Gal net nenorėjau aukštojo išsilavinimo? Ėjau su srove, kaip ir visi. O Olandijoje tapau tuo, kas esu - rašytoja. Ir visai nesvarbu, ar "išgyvensiu". Išgyvensiu, nes galiu dirbti ir valytoja. Ir padavėja. Ir aukle. Ir pardavėja. Bet kokį darbą, nesvarbu. Nesvarbu tie rėmai, likę Lietuvoje. Niekas nesvarbu. Svarbu būti savimi.  

O tapus savimi, viskas ėmė rutuliotis palankia linkme. Grįžusi į Lietuvą (niekada nenorėjau likti ten gyventi), man pasiūlė darbą įdarbinimo agentūroje, kur buvo smagu, tačiau visgi "kažkas ne taip". Susipykau su kolege, kuri buvo labai miela ir labai gera moteris, tačiau tiesiog, taip man reikėjo. Mus abi dėl to konflikto atleido. Ji įsidarbino kitur, o aš pastojau nuo savo būsimo vyro, kuris dėl manęs atvažiavo gyventi į Lietuvą, nieko čia nepažinodamas ir neturėdamas jokių karjeros galimybių. Atleista, nėščia, su bedarbiu vyru užsieniečiu. Ir labai laiminga, nes myliu ir rašau. Man buvo 35-ri. 

Tačiau jis gavo darbą, į kurį jį rekomendavo kolegė, su kuria mes susipykome. Angelas, ne žmogus. 

Išėjusi į vaiko priežiūros atostogas rašiau jau intensyviai. Įkūriau savo tinklaraštį, rašiau knygą, straipsnius. Keturis metus gyvenau iš Sodros pinigų (dvi vaiko priežiūros atostogos, du vaikai), o joms pasibaigus su vyru nusprendėme, kad mano darbas nuo šiol yra rašyti. Nesvarbu, kad aš negausiu to 1000 eurų, kuriuos galėčiau gauti, tačiau daryti tai, kas mane traukia labiausiai yra daug svarbiau nei finansinis stabilumas.  

Atrodytų, man pasisekė? Turiu vyrą, kuris mane išlaiko. Ne, ne pasisekė. Aš link to ėjau daug metų. Aš keliavau į save. Kelionė buvo ilga, nors įdomi. O kai ateini į save, viskas ima ir susiklosto taip, kaip reikia. Atsiranda vyras, atsiranda darbai, atsiranda žmonės. Viskas prasideda nuo kelionės į save.  

Todėl tiems žmonėms, kurie seniai nori, bet nedrįsta daryti tai, ko visada norėjo, nes "neišgyvens", pasiūlyčiau neskubėti. Eiti link tikslo, jo neprarasti. Ir gal ne šiais metais, gal ne kitais, tačiau jei svajonė yra, ji būtinai išsipildys. Svarbiausia keliauti, nesustoti. Skaityti knygas, gilintis į save. Ne išorėje slypi atsakymai, bet viduje. Kiekvieno žmogaus viduje. Ten slypi tikri lobiai. O tuos lobius suradus visos išorinės aplinkybės ima klostytis palankiai.  

Ir tikrai, yra žmonių, kurie Lietuve iš rašymo išgyvena. Išgyvena ir iš meno, kūrybos. Viskas yra įmanoma. Visi materialūs poreikiai yra tik iliuzija, forma, kurią sukūrė ir mums primetė. Tam, kad pirktume. Tam, kad vartotume. Juk galima gyventi kukliai. Žmogui reikia labai nedaug. Nuomotis kambarėlį, vaikščioti pėsčiomis (labai sveika), rūbus pirkti iš antrų rankų (pvz. iš mamų, už kelis eurus galima ohoho kokių nusipirkti), valgyti mažai (dar sveikiau). Svarbiausia, rasti save. Ir daryti tai, kas patinka. 

Man užtektų uždirbti iš rašymo 500 eurų per mėnesį. Įmanoma. Parašysiu, kada tai pasieksiu:)

A, pamiršau apie gausą. Gyvenant visada turiu galvoje nuostatą - aš turiu. Aš turiu pinigų. Pilną piniginę. Visko turiu. Visko man užtenka, teka per kraštus, net per daug. Gausa realybėje yra tada, kai gausa yra viduje. Aš turiu.