Apie DABAR - akimirką žavingą.

"Be dviejų minučių dešimt yra dabar. Rytoj lygiai trečią valandą irgi bus dabar. Mirties patale vis dar bus dabar. Kadangi visada bus dabar, vienintelis dalykas, kurio reikia išmokti - reaguoti į dabar." Perskaičiau šiuos Hugh Prater žodžius ir mano galvoje, šviesus kaip žaibas tvykstelėjo supratimas. Be abejo, aš žinau, kad viskas vyksta DABAR ir kad praeitis yra istorija ir priklauso nuo atminties bei požiūrio, o ateitis - mistiška, niekas nežino, kas bus, bet ... Žinoti tai ir suvokti tai yra kas kita.  

Rašau aš DABAR. Jūs skaitote irgi DABAR. Rytoj ryte, poryt dieną, po metų tuo pačiu metu, vis dar bus tas pats DABAR. Ir po dešimties metų bus DABAR. Ir visą laiką, nuo pat gyvybės užsimezgimo, buvo ...dabar.  

O kažkada, po kažkiek širdies dūžių, gal daug, o gal ir ne, ateis akimirka, kai aš mirsiu...irgi DABAR. Lygiai tą pačią akimirką, kaip ir rašau. DABAR. Kažkada DABAR man reikės atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Jums irgi.  

Ir čia aš suvokiau... kad tai, ką darau dabar DABAR, įtakoja kas bus tada DABAR. Jei aš pykstu, baruosi, gadinu ar nutraukiu santykius - tas, mano atsisveikinimo, DABAR nebus jau toks malonus. Gal vienišas. Gal piktas. Gal apleistas. Gal - nesuvokiantis aplinkos ir realybės. Gal - kaip tik suvokiantis visas savo klaidas, padarytas DABAR.

Kol turiu dar truputį DABAR, turiu būti taip, kad nesigailėčiau. Kad neliktų slogučio, kad ta, atsisveikinimo, akimirka DABAR, vis dar būtų žavinga.