5 vaikystės traumos: kaip jas išsigydyti

2018 05 26


Visi turi gilesnių ar mažesnių vaikystės žaizdų. Šios žaizdos formuoja visą žmogaus gyvenimą, taip pat atsispindi kūne. Vaikystės žaizdas mes atsinešame jau gimdami ir mūsų tėvai jas aktyvuoja. Vienas žmogus toje pačioje situacijoje aktyvuojasi vieną vaikystės žaizdą, su kuria paskui gyvena, kitą - kitas. Viskas priklauso ne nuo aplinkybių, bet nuo reakcijos.

 

Vaikystės traumos yra 5.

Tai

Atstūmimas

Palikimas

Pažeminimas

Išdavystė

Neteisybė

 

Atstūmimas

 

Ši trauma suaktyvėja jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Atstūmimas reiškia vaiko poreikių nepatenkinimą. Mama yra šalia, tačiau ji neprižiūri jo taip, kaip vaikui reikia. Taip pat atstūmimo traumą išgyvena nelaukiami vaikai, netyčiukai. Šią traumą turintys žmonės visą gyvenimo bijo ir nekenčia žodžio NE. Ekstremaliais atvejais jie geriau nieko nedaro, nei rizikuoja išgirsti šį žodį. Jų kūnai yra liekni, susitraukę, jie tarsi nori užimti kuo mažiau vietos. Dažnai kuri nors kūno dalis mažai išsivysčiusi. Jiems sunku priaugti svorio, ji nekenčia viešumos, mėgsta būti užsidarę savo kamputyje, vieni. Patys kentėdami nuo atstūmimo traumos tokie žmonės dažnai pabėga, atstumia kitus žmones, sumanymus ir situacijas. Didžiausia atstumtųjų baimė yra panika. Todėl jie stengiasi nepakliūti į situacijas, kuriose gali supanikuoti, užsidaro savyje ir neleidžia sau atsiskleisti.

 

Palikimas

 

Palikimo trauma išgyvenama tarp vienerių ir trijų metų amžiaus, kai tėvų, ypač priešingos lyties gimdytojo, nėra šalia. Ji gali būti išgyventa tėvams išsiskyrus, atsigulus į ligoninę, susilaukus kito vaiko arba tiesiog nekreipiant į vaiką dėmesio. Palikimo traumą turinčių žmonių kūnas ar kai kurios jo dalys yra suglebusios, joms trūksta raumenų tonuso. Jų akys didelės, įtraukiančios, balsas plonas, vaikiškas. Tokiems žmonės būdingas prisirišimas, priklausomybė, jie jokiu būdu nebenori būti palikti. Didžiausia baimė - vienatvė, net jeigu jie bando save įtikinti, kad jiems gera vieniems. Tokie žmonės kenčia patologinę santuoką tik todėl, kad bijo likti vieni. Priklausomi žmonės lengvai pravirksta, dažnai serga, kad sulauktų daugiau asmeniško dėmesio. Jie labai lengvai prisiriša prie žmonių, kurie jiems parodo dėmesį. Siekdami daugiau dėmesio jie imasi manipuliacijų, tokių kaip "Paskambink man papasakoti kaip tau sekasi", jausdamiesi svarbūs, nes jiems skambina. Tokie žmonės gali būti laimingi tik dėka kitų, jų dėmesio.  

 

Pažeminimas

 

Pažeminimo trauma išgyvenama tarp vienerių ir trijų metų amžiaus, dažniausiai su mama. Pažemintas vaikas jaučiasi tada, kai jį gėdina, ypač kitų žmonių akivaizdoje. Už tai, kaip jis valgo, kaip elgiasi, kalba, kaip mokosi naudotis puoduku. Pažeminimo traumą išgyvenę žmonės dažniausiai turi viršsvorį, kurio gėdijasi. Jie jaučia nuolatinę gėdą dėl savo išvaizdos ir nuolat žemina save kaltindami nevėkšliškumu, negražumu ir bjaurumu. Pažemintieji yra mazochistai, dažnai nubaudžia save anksčiau, nei sulaukia skriaudos iš aplinkinių. Jie baudžia save, tikėdami, kad baudžia kitus. Jie visiškai eliminuoja savo poreikius bijodami būti sugėdinti ir norėdami jausti pasididžiavimą tuo, kad rūpinasi kitais. Pažeminimo traumą sukelia motina, todėl šie žmonės jaučia stiprų ryšį su savo motinomis, stengiasi rūpintis jomis, elgtis taip, kad jos nesigėdytų dėl jų. Kai tik pažeminimo žaizda išgydoma, motinos įtaka susilpnėja. Šie žmonės yra labai jautrūs net mažiausiai kritikai, o jų didžiausiai baimė yra laisvė. Laisvės jie bijo, nes jausdamiesi laisvi nuo įvairiausių suvaržymų, pilnai atpalaidavę savo poreikius jie vėl padarys kažką gėdingo. 

 

Išdavystė

 

Išdavystė patiriama tarp dviejų ir ketverių metų, kai mus išduoda priešingos lyties gimdytojas, kurį mes dievinome. Jis nuvilia mūsų lūkesčius, pasitikėjimą. Išduoti vaikai užaugę turi kūną, kuris spinduliuoja kontrolę. Jie tvirtai stovi ant žemės, jų klubai platesni už pečius. Jie turi savo nuomonę apie visokius dalykus, daug žino ir labai mėgsta dėmesį. Jie negali priimti jokios išdavystės, todėl imasi viską kontroliuoti. Jie nepasitiki kitais ir nesuvokia, kad taip elgdamiesi išduoda kitų pasitikėjimą. Negali pakęsti, kai jais nepasitikima, tai jiems reiškia išdavystę, nors tą patį jie nuolat daro kitiems. Išdavystė kontrolieriams yra tokia nepriimtina, kad net nesilaikę kam nors pažado, arba ką nors pamiršę jie imasi meluoti sau, teisindamiesi, kad kitaip negalėjo pasielgti. Taip jie išmoksta meluoti sau ir kitiems ir visada lieka teisūs. Didžiausia išdavystės žaizdą turinčių žmonių baimė yra nustūmimas, kai jie nebegali sukontroliuoti situacijos, nors labai dažnai jie nustumia kitus žmones ir su jais nebebendrauja. Kita baimė - pasirodyti silpnais, nes tada juos gali kas nors imti kontroliuoti. Išduotieji retai tiki tuo, ko negali patikrinti ir sukontroliuoti, taip pat jie labai bijo išprotėti.

 

Neteisybė

 

Neteisybės žaizda suaktyvėja trejų - penkerių metų amžiaus, kai mums neleidžia būti savimi ir vystyti savo individualybę. Šios žaizdos pasekmė - atkirtimas savęs nuo jausmų, siekiant save apsaugoti nuo nusivylimo ir neteisybės. Tačiau atkirsti save nuo jausmų dar nereiškia nieko nejausti. Neteisybės žaizdą turintys žmonės yra labai griežti, sausi išorėje, jie išmoksta užgniaužti savo jautrumą ir paslėpti jį nuo kitų. Jie elgiasi taip, tarsi būtų labai dideli egoistai, grubūs, jų niekas nejaudintų. Tačiau labiau už viską jie siekia teisingumo. Jie tiki, kad visko, ką turi, jie nusipelnė ir viską jie daro teisingai. Jie negali priimti neteisybės, kai kiti turi per mažai arba per daug, anot jų nuomonės, nei nusipelno. Griežti žmonės turi nelankstų, liekną kūną, jie griežti savo disciplinai, maistui. Jie labai bijo padaryti klaidų, tačiau didžiausią neteisybę patiria iš pačių savęs. Dažniausiai jaučiama šių žmonių emocija yra pyktis ant savęs, kad jie nenusipelnė pramogos ar naujo pirkinio, todėl dažnai pameta ir neranda daiktų. Todėl jie dažnai užsipuola kitus ir nuolat siekia kitiems įrodyti, kad jie nusipelno to, ką turi. Griežtiems žmonėms sunku priimti dovanas, nes jie jaučiasi skolingi. Didžiausia jų baimė yra šaltumas, todėl labiau nei kitiems žmonėms juos reikia pagirti, priminti, kad jie viską daro gerai. Jei kitas žmogus elgiasi su jais šaltai, jie puola į neviltį, nes jie jaučiasi viską darantys teisingai. Darydami teisingai dažnai nejaučia ribų, pamiršta pirminį poreikį, pasineria tik į priemones ir dažnai persidirba, perdega.

 

ŽAIZDŲ GYDYMAS

 

Žaizdos egzistuoja tam, kad mums primintų, kad mes kenčiame už tai, ką darome sau ir kitiems. Mūsų nesugebėjimas atleisti sau už tai, ką darome sau ir ką esame padarę kitiems yra pagrindinė žaizdos priežastis. Tačiau ego to nenori nei suprasti, nei pripažinti. Todėl sunku atleisti sau, kai net nesuprantame, kad save kaltiname.

 

Vaikystės žaizdas išgyvenusiems žmonėms visų pirma reiktų PRIPAŽINTI, kiek kartų per dieną jų veiksmai ir jausmai yra įtakoti vaikystės žaizdos.

 

Atstumtieji nuolat atstumia kitus ir bėga nuo NE situacijų

Paliktieji prisiklijuoja prie kitų, jais manipuliuoja bijodami būti palikti.

Pažeminti nuolat gėdijasi dėl kitų ir baudžia save, gėdydamiesi savęs.

Išduotieji viską kontroliuoja išduodami kitų pasitikėjimą ir tuo pačiu išduodami save.

Išgyvenę neteisybę yra nuolat neteisingi kitiems, o ypač sau.

 

Pripažinti sunkiausia, tačiau tai yra gijimo pradžia. Pripažinus savo žaizdą, mes galime imti STEBĖTI savo veiksmus ir jausmus, lemiamus šios žaizdos.

Vis dažniau pastebėdami, kad mūsų gyvenimą formuoja mūsų vaikystės žaizdos, mes galime pripažinti jas ir sau ATLEISTI. 

 

Visų mūsų misija yra ta pati: išgyventi savo gyvenimo patyrimus, kol sugebėsime juos priimti bei per juos atrasti ir mylėti save. 

 

Parengta pagal Lise Bourbeau knygą "Išsigydyk savo vaikystės žaizdas"