Vanda Juknaitė. Išsiduosi. Balsu.

Ką pasakytum savo vaikui, eidamas mirti? Tuos žodžius jis prisimins visą gyvenimą, jais vadovausis ir pagal juos kurs savo ateitį. Ką pasakytum?  

Pradžioje skaitymo kilo įvairios mintys. Knyga parašyta (bent jau pradėta rašyti) pirmaisiais nepriklausomybės metais, o išleista tik po gerų dvidešimties, 2015. Išleido Rašytojų sąjungos leidykla, pati rimčiausia ir didžiausią autoritetą turinti. Kodėl? Kodėl dabar? Kodėl ne tada, kai tai buvo aktualu?  

Knygos pradžia apgauna. Įtraukia įdomiu pasakojimu apie gatvės vaikus, duodama užuominą, kad istorija bus apie juos, apie tai, kaip susiklostė jų gyvenimas. Autorė aprašo savo pačios patirtį, kaip juos rinko iš stoties, mažiausius ir labiausiai suvargusius, vaikus, kurie ten gvveno - vagiliavo, uždarbiavo ir kitaip manėsi, nuolat lydimi ne tik bado, nepriežiūros, bet ir įvairiausių pavojų. Jų tėvai, atgavus nepriklausomybę, palūžo. Atgavę laisvę, jie nežinojo, ką su ja daryti ir nutrūko nuo grandinės.  Kaip šunys.  Surinktus vaikus autorė vežė į vasaros stovyklą Inkūnuose. Prasidėjęs nuo poros dešimčių vaikų eksperimentas tapo ilgametė tradicija, kuri išsiplėtė į didelę integracinę stovyklą gatvės vaikams, neregiams ir gerų  šeimų vaikams. Tose stovyklose užaugo ne tik pušelės prie upės, bet ir pačios autorės sūnūs.  

Tačiau vėliau pasakojimas tarsi savaime pereina į apmąstymus, ką laisvė duoda žmogui ir kodėl ji tokia reikalinga. Kai staiga saugojusi ir kontroliavusi geležinė uždanga nukrito, pasimatė visas ilgai slėptas purvas, visa neteisybė, visos nuodėmės. Gal todėl daug kas dar ilgai drąsiai sakė, kad prie ruso buvo geriau. Juk galėjo taip  sakyti, nes tapo laisvi sakyti, ką nori. Visoje knygoje galima išskaityti vieną mintį:  stiprybė ir ateities perspektyvos slypi tik pačiame žmoguje. Niekas jo neištrauks, niekas jam nepadės, niekas neparodys kelio, jei jis nebandys pats, neras jėgų savyje. Laisvė tai suteikia - galimybę.  

Trečia knygoje nagrinėjama tema - nors jai skirta nedaug puslapių, bet man ji pasirodė viena iš įspūdingiausių - žydų genocido tema. Autorė neslepia savo simpatijos žydų tautai, jų kultūrai, moralei, santykiams su vaikais ir tarpusavyje. Jos pasakojimas atskleidžia ir lietuvių tautos charakterį - užrašiusi savo mamos pasakojimus iš pirmųjų lūpų, ji parodo, kaip lietuviai kaime mąstė, kaip reagavo  į okupantus ir kaip elgėsi. Man asmeniškai pirmą kartą teko susimąstyti, perskaičius, kad daugelis tiesiog svarstė eiti su vokiečiais ar su sovietais, daug kas sovietais tikėjo ir juos rėmė. Nebuvo pasipriešinimo, tik slapstymasis. Tikėjo jie kaip vaikas, saldainiu atviliotas į raganos trobelę, tikėjo, kol ragana nepabandė jo įgrūsti į krosnį - kol neprasidėjo trėmimai.  Kiti ėjo su vokiečiais, šaudė žydus, o paskui pabėgo į miškus, sovietams laimėjus.  

Knygos pabaigoje - interviu Baltijos kelio albumo leidybos klausimu, kuris paruoštas, bet neišleistas ilgai gulėjo leidykloje, taip pat interviu su keletu autorės pažįstamų, keletu studentų, moksleiviu Rapolu. Interviu su Rapolu ir prajuokino ir sugraudino, man jis buvo viena iš įspūdingiausių knygos dalių.  

Nors skaitant knygos pradžioje dar piršosi Sandros Bernotaitės mintis, kad visa lietuvių literatūra yra leidžiama neužbaigta, nes, regis, viskas, kas turėta,  sukrauta į vieną vežimą - ir šakos, ir smėlis, ir grandinės, ir malkos, ir žuvys, bet skaitėsi lengvai, buvo įdomu. Temų šuoliavimas nuo vienos prie kitos netrukdė, kai kuriuos skyrius (pavyzdžiui, apie vyrų ir moterų skirtumus), tiesiog surijau akimis, taip buvo įdomu. O užvertus paskutinį puslapį, pasimatė visuma. Šioje knygoje ne tik suradau naujų, sukrečiančių ir verčiančių kitaip pažiūrėti į žinomus dalykus, minčių (pavyzdžiui, kad autokratinė, kontroliuojanti santvarka yra labai brangi, todėl mažėjant žemės turtų, ji neišvengiamai turi sugriūti, atpalaiduojant žmonių kūrybinį potencialą, potencialą kurti ir taip išlikti su vis mažesniais žemės resursais), bet supratau, kad nors ir pasigedau vientisos istorijos linijos, ši knyga yra ne istorija, ji - paveldas. Ji - mūsų kultūra, ji - menas ir gyvenimas. O paveldui reikalinga ne vientisa loginė istorija, bet tikrumas, autentiškumas ir svarbiausia - perspektyva. Viskas, ką p. Vanda norėjo pasakyti, susidėliojo kaip dėlionės gabaliukai ir išryškėjo bendras paveikslas, kuriame pamačiau mūsų tautos išbalusį, nukankintą ir ką tik iš tamsos į ryškią laisvės šviesą išlindusį veidą.  

Sužavėjo autorės asmenybė. Tokiems žmonėms, mūsų tautos šviesuoliams - būtina rašyti knygas. Tik per knygą aš susipažinau su Vanda Juknaite, erudite, akademike, inteligente, žmogum, dėl kurių mūsų tauta tokia ypatinga ir tokia graži, žmogum, kuris ne tik mąsto, bet ir daro. Kuris bando padėti savo paskaitomis,  savo tekstais, savo aktyvia meile, nors ir pats už tai gauna per veidą. Kaip parodoksalu, kaip žema ir kaip bjauru, kad už tai, kad ji rinko ir gelbėjo gatvės vaikus, kurie niekam nebuvo reikalingi, juos  maitino ir globojo, gavo milžinišką baudą ir stovykla buvo uždaryta. Už tai, kad ji laidavo, kad vaikai, kaltinami vagyste, tuo metu buvo su ja, stovykloje, pati tapo kaltinamąja.  Už tai, kad viena pirmųjų pasisakė prieš mirties bausmę, atlaikė neapykantos ir agresijos pliūpsnį. Mane ypač nustebino ir sukėlė pagarbą šiam žmogui visam gyvenimui, kad  žmogus, kuris mąsto, kuris rašo ir kuris pasižymi aukšta morale, intelektu ir dideliu žmoniškumu, ne tik vysto teorijas, bet ir pats, savo noru, brenda į purvą ir skausmą ir jo nebijo. Bet už tai gauna ne meilę, palaikymą ir pagarbą, bet apsunkinimus, panieką, baudas ir kaltinimus.  Ji su savo šeima lieka vienišas karys lauke. Tačiau, geri darbai niekada nepraeina nepastebėti. Jaučiuosi gerokai praturtėjusi, perskaičiusi šią knygą. Ačiū Jums labai!