Ugnė Barauskaitė. Vieno žmogaus bohema.

Tyto Alba, 2016  

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad tai aktuali knyga.  Su perspektyva. Su potencialu. Kai po šimto metų literatai nagrinės lietuviškų autorių pereinamojo laikotarpio knygas, parašytas  per trisdešimt metų nuo nepriklausomybės, Ugnės Barauskaitės "Vieno žmogaus bohema" stovės priekinėse gretoseJoje šviečia išmintis, patirtis, branda. Ji pilna auksinių frazių, kurias norisi cituoti. Ugnė peretenduoja tapti mėgstamiausia mano rašytoja. Jos pirmoji knyga "O rytoj vėl reikės gyventi" man paliko neišdildomą  įspūdį. Netikėtai pakliuvusi į rankas bibliotekoje maloniai nustebino parašyta va taip  – paprastai, aiškiai ir artimai. 

Ugnės stilius paperka. Atrodo, ji visai nesistengia, žodžiai tiesiog sprūsta jai iš po pirštų. Bet tik patyrę rašytojai žino, kaip tai yra sunku, išsireikšti paprastai, be pompastiškų metaforų  ir penkiaeilių sakinių. O Ugnė atėjo, pasakė. Visi suprato. Ir susimąstė. 

Apie ką ši knyga? Ogi apie viską. Apie gyvenimą. Apie laikmetį. Apie žmones. Apie alkoholį. Apie rašytojus. Apie keliones. Apie principus. Apie draugystę. Apie vyrus.  

Negaliu susilaikyti nepacitavusi perliukų. 


Apie vienatvę: 

"Keista, kad būtent tie, kuriuos iš tikrųjų mylime, mus išmoko vienatvės kalbos. O kartą išmokęs jau nebegali apsimesti, kad nesupranti.  Aš ją girdžiu visur." 9 p.  

Gimstame ir mirštame vieni. Aš girdėjau sakant, kad kai sutinki savo didžiąją meilę, apėmę jausmai toli gražu neprimena euforijos, o daugiau primena širdį spaudžiantį gailestį, kad jam/jai  tenka gyventi šiame sudėtingame ir žiauriame pasaulyje.  

Visi mes buvome vaikai. Visi mes esame vieniši. Ir to neišvengsi  – vieno žmogaus bohema.  


Apie laikmetį: 

"Mes buvom naivios ir romantiškos, ir siuvome baltas apykakles prie uniformų vakarais. Užsisvajojusios, nuraudusiais skruostais.  

Dar gimdymai ne lovose, o ant šaltų stalų.  

Tai buvo baisusis sovietmetis, sustingusio laiko upė  – bet daug ką ten palikome. Daugiau mes sugrįžti neturime kur." 28 p.  

Tuomet buvome jauni, vaikai, o kas geriau gali būti už jaunystę? Nenuostabu, kad daugelis prisimena sovietmetį su nostalgija.  


Apie keliones: 

"Tai, kas Lietuvoje ar kitoje šalyje atrodė negražu, netvarkinga ar nepadoriai apleista, čia sukėlė begalinę simpatiją. Man čia patinka viskas. Dulkėtos gatvės, juodaakiai žmonės, pro šalį zvimbiantys motoroleriai, pilkai rusvi namai su nudryžusiomis užuolaidomis balkonuose, juokingai saldžios reklamos – viskas atrodo miela ir tinkama." 37 p. 

Man tai primena geležinės sienos sindromą, nors ir paminėtos "kitos šalys". Šį sindromą jaučia visi už jos gyvenę žmonės. Ir aš: šiandien mėgaudamasi burbuline vonia pykau ant triukšmingos, besitaškančios šeimos. Kol neišgirdau jų kalbant angliškai. Ai, tada viskas normaliai. Jų triukšmavimas staiga tapo toks mielas. 


Apie draugystę: 

"Kartu mes keliamės, pietaujam, šokam. Dalijamės viskuo: karoliais, pusryčiais ir lovomis. Net tuomet, kai išsiveržė tas nelaimingasis Islandijos ugnikalnis ir su visa Europa  įstrigome Prahoje; tuomet, kai trimis traukiniais vilkomės namo, su visais pagyvenusių tetulių skauduliais ir neplautom galvom, - nė karto nesusipykome." 39 p.   

Kelionės geriausiai patikrina draugystę. Iš patirties žinau. O jei jau nesusipyko...tai tikros draugės. 


Apie Dievą: 

"Nesu religingas žmogus. Bet Dievo keliai nežinomi. Gyvenime buvo sunku. Kartais netgi nepakeliama. Žinių tarnybos darbo nekenčiau juodai. Bet vienąsyk Jūratė paklausė: "Barauskaite, einame į pilvo šokius?" –  ir viskas stojo į savo vietas." 41 p.  

Nereligingam žmogui yra matomas Dievo buvimas. Nuostabu.  


Apie karą: 

"Jis kvėpuoja mums į nugaras. Kas žino, kaip čia bus. Juk "tarpukario" lietuviai nežinojo kad jie yra tarpukario".  

"Ir dešimt metų trukęs karas – jau ne vien tik žodžiai, tai ištisa karta vaikų, kurie nežaidė, nesimokė ir negėrė šilto pieno prieš miegą. Jų mamos nesimatavo madingų sijonų ir nelakavo nagų. Jos – geriausiu atveju išliko gyvos. Matydamos vyrus bombų išdraskytais viduriais, išprievartautas dukras, sugriautus namus. Ir jeigu likimas būtų buvęs kitoks, ta moterimi būtum tu." 52 p.  

 Ką čia bepridėsi. Šiurpuliukai eina per odą.  


Apie laimės pojūtį kelionėse: 

"Žinau, kad Lietuvoje rugsėjis. Kad mano galva apkvaitusi nuo nemigos, nuovargio ir neįtikėtino kiekio vyno. Ir kad sėdim prie staliuko gatvės vidury. Su turistėm, kurios lipa į palmes. Bet virš mano galvos – apelsinai. Ir laikas staiga sustoja, nuščiūva danės, vokietės ir visokiausi turkai. Kaip rašė Thomas Stearnsas Eliotas, besisukančio pasaulio rimties taške." 61 p.  

"Mediniai staliukai, languotos staltiesės. Kava ir cigaretė. Aksominis, drėgnas, odą glostantis karštis. Kurtinamas cikadų čirpimas. Apačioj  – mėlyna jūra. Viršuje  – mėlynas dangs. O per vidurį tu – su kava ir cikadom. Iš tiesų  – giliai ir persmelktai – laiminga."  61 p.  

Jaučiu tą jausmą vien apie jį skaitant.  


Apie kultūrinius skirtumus: 

"Anksčiau maniau, kad kultūriniai skirtumai yra toks daiktas, ko tu nežinai, bet kai tau paaiškina, tai paaiškėja. Ne, kultūriniai skirtumai yra toks daiktas, kuris tau nepaaiškėja, kad ir kiek kartų tau aiškintų." 68 p.  

Kaip pirštu į akį. 


Apie principus: 

"Ir kuo daugiau žmogus pamato kito akimis, ir kuo daugiau ta patirtis jam persišviečia iš vidaus – tuo mažiau jam reikalingi tie ekscentrišti konstruktai. Principų tvoros ir dekoracijos. 
O tuo labiau kad jos rambėja kaip žievė. Pasensti  –  ir tampi paprasčiausiu bambekliu. O senas juk turėtum būti išmintingas ir lankstus. Kitaip nepasivysi netgi šiandieninės patirties. Pasaulis eina Ir nueina. O tu su savo principais lieki."   73 p.  

Kai tik pradėjau galvoti, ko ji ten duodasi su tais turkais, bac ir šita pastraipa tiesiai į veidą. Tarsi nujausdama mano mintis.  Nuleidau galvą  –  kalta.  
Taip. Ir vėl jūsų tiesa, Ugne.   


Apie buvimą rašytoja: 

"Būti rašytoju - pirmiausia stebėti. Matyti detales, įžodinti kvapus, sujungti liūtus ir naktinius traukinius į Lisaboną. Prisimatuoti kito gyvenimą, taip pat ir savo, tarsi jis būtų kito. Persiimti nesamais jausmais." 77 p.  

"Net skriedama motoroleriu kažkur kalnuose, kai kvapą gniaužia atsiveriantis grožis ir didybė, ne tiek verki iš džiaugsmo, kiek truputį pyksti, kad negali to aprašyti, kad paprasčiausiai neišeis. Ir bet kokie prisiminimai – ne prisiminimai patys sau, o jau iš karto (tik neužrašyti) tekstai." 82 p.  

"Žmonės pyksta, jeigu juos aprašai. Bet dar labiau pyksta, jei aprašai savaip. Nes slapčia kiekvienas trokšta, kad jų gyvenimas būtų paliudytas – ir paliudytas teisingai." 83 p.  

Man visada patinka knygos, kuriose autorius parašo, ką reiškiai būti rašytoju. Tarsi atveria savo kortas. Tarsi atskleidžia savo  paslaptį.   


Apie vyrus: 

"Ko gero, mes visad iš vyrų tikimės per daug. Grožio, meilės ir aistros. O juk daug tikėtis reikia iš savęs: tą aistrą palaiko tik mūsų fantazijos ir nepagrįsti lūkesčiai. Guli sau naktį ir galvoji, kaip jis paskambins, parašys laišką, o gal net lips per balkoną su gėlėmis? Nupirks fantastišką kelionę į užsienį. Arba sakys: žinai, susituokime su džinsais! Va taip ir mylim juos, tuos prigalvotuosius. Kurie nei rašo, nei per balkoną lipa. Bet negali sakyti, kad tai fantazijos. Ne, tai – paralelinis pasaulis. Ne kitas, o būtent paralelinis. Visai šalia esantis. Na ir kas, kad šiame pasaulyje jis per balkoną nelipa? Bet tikim, kad galėtų! 

Štai kuo mus patraukia vyrai: įžiūrėtomis galimybėmis." 78 p.  

Skaičiau ir šypsojausi. Taip šypsomasi, kai staiga pasakoma tiesa, kurią visada žinojai, bet niekada nebuvai suvokusi ar girdėjusi.   


Apie prisitaikymą: 

"Ką reiškia taikytis prie menkesnio išsilavinimo vyro: kontroliuoti proto polėkius, filtruoti kalbos konstrukcijas – be angliškų žodžių, be garsių citatų; atsisakyti tos gyvenimo dalies, kuri iki tol teikė didžiausią saugumą. Paaukoti uodegą, kad galėtum išskėsti kojas. Likti pažeidžiamai, leistis bukai menkinamai ir nemosuoti letenom – nes juk esminis liūtas turi būti jis. O tu –  mažulė, viso labo moteris, ir tu verki!" 79 p.  

Protingai moteriai sunku, faktas. 


Apie puikybę: 

"Aš visada bijojau padaryti klaidą. Ar būti nenuosekli. Aš niekada nesibariau su vyrais. Barnis būtų reiškęs mano pralaimėjimą, mano kapituliaciją: kad aš esu tokia kaip ir visi. Ne tobulesnė, ne aukščiau už visa tai. Tam tikra prasme mano išdidumas buvo begalinis. Aš nenusileidau iki "tokio lygio"  –  kur žmonės rėkia, tvodami lėkštes." 100 p.  

Žavi autorės apsinuoginimas. Ne kūno, bet sielos. Drąsa parodyti slapčiausias savo vietas. Tai  užburia 


Apie alkoholį: 

"Ištverti tris dienas. Ne drebančias rankas, ne prakaitą, ne košmarus. Ištverti save patį - nes matai save iš šalies, beveik iš viršaus, tokį mažutį, menką ir sukiužintą, lyg tuščią lukštą, lyg graužtuką. Sukąstais dantim – ir didele gėda. Tokia didele, kad geriausia būtų užsimiršti ir išgerti!"  

"Jis buvo mano vyras, draugas, meilužis. Vienintelis, kuris mylėjo mane nesuprastą, verkiančią, pavargusią  ir neapleisdavo per šventes. Jis laukdavo manęs kas vakarą, o kartais ir kas rytą. Su mūsų ritualais ir gražiomis taurėmis. Su muzika, o kartais vonioje. Kad ir kur būdavau, kad ir ką darydavau – visada pareidavau namo pas jį. Tik jam buvau ištikima. 
Bet jis norėjo daugiau." 108 p.  

Nors neteko patirti, bet beveik jaučiu, ką patiria slaptas alkoholikas, bandantis ignoruoti arba užbaigti visai tai lyg niekur nieko, pasveikti šiaip, staiga, kai tai jau yra nebeįmanoma. Žinosiu. 


Apie vairavimą: 

"Tačiau netrukus smegenys supranta, kad gatvėje nesu kūnelis kaip anksčiau – aš gatvėj mašina su geležiniais šonais! Pamažu išsivynioja šviesoforų reguliuojama srautų poezija". 128 p. 

Tikrai, tiesiog matau iš viršaus - gatve judančius, stojančius ir vėl judančius mašinų srautus. Niekada nepagalvojau... bet ko ne poezija! 


Išvada: 

"Sakoma, kad kiekvienas žmogus gauna ne tai, ko nori ar ko jam trūksta, o gauna tai, ko nusipelno. Ne darbais ir pasiekimais, o santykiu su savimi. Pasaulis yra veidrodis, kuris atspindi nesumeluotą tave". 138 p.  


Ir iš dešimties metų rašymo gimė ši plona, bet sodri knyga. Lengva ir gili. Tikroviška ir artima. Kurios kiekvienas sakinys slepia prasmę. Kurioje nieko nėra nereikalingo, kurioje sudėtos talentingo žmogaus mintys. Ir jos tokios artimos, kad tampa savos, nepamirštamos. Aktualios. 

 Argi ne toks yra geros literatūros tikslas?