Sara Poisson. Grožio mašina

 2017 06 02 

Kaip gervė ištempusi kaklą laukiau, kol pasirodys autorė. Pasirodė. Atsisėdo. Vyresnė, nei maniau. Visai ne juodaplaukė gražuolė ir ne dredais pasipuošusi neformalė. Pavargusi moteris.

 

– Man tai jau niekas nebesvarbu, – pasakė aštuonias knygas parašiusi ir išleidusi autorė per devintosios savo knygos pristatymą.

 

Tai išgirdusios mano rankos, ant kelių laikančios jos knygą, nusviro. Tiksliau, būtų nusvirusios, jeigu turėtų kur. Turėjau keletą klausimų, buvau pasiruošusi susipažinti, pabendrauti. Pasikrauti energijos džiugiam ir pirmąjam šios autorės knygos skaitymui. Bet energijos nebus. 

Jaučiau nematomą, bet labai storą sieną tarp erdvės, kurioje sėdėjo autorė su savo palyda, ir mūsų. Tą stiklą nežemiškų galių dėka gebėjo kiauriai pereiti tik tankios muzikos atlikėjas, kuris lakstė iš klausytojų erdvės į  autorės erdvę. Tiesa, klausydama jo dainų autorė ir jos svita persėsdavo į klausytojų pusę ir erdvė susivienydavo. Tada stebėjau jos viršugalvį ir ji atrodė artimesnė. 

Tačiau jai vėl persėdus į savo pirminę vietą į tą nematomą sieną atsimušė visi norėti ištarti žodžiai ir net mintys. O dar kai auditorija buvo paklausta (be priekaišto, tik su smalsumu), kiek žmonių knygą skaitė, susiglaudė ir ausys. Tylėdama ištiesiau knygą parašui, tylėdama ją atsiėmiau ir tylėdama, viena pirmųjų išsmukau pro senas ir daug tokių kaip aš menančias Rašytojų sąjungos salės duris.

 ...

Tokiomis nusvirusiomis rankomis, suglaustomis ausimis ir atitrankytomis mintimis tą knygą ir skaičiau. Turėjau perskaityti, kad jau nusipirkau knygų mugėje. Nepadėsi juk lentynoje ir nepadovanosi žmogui, net nežinodamas, apie ką knyga. Ne šiaip sau nusipirkau, bet jos ieškojau. Įdėjau meilės ir energijos į šios knygos įsigyjimą. Klausinėjau Almos Literros žmonių, ėjau ratais apie jų stendą kelis kartus. Kol pagaliau pastangos buvo apvainikuotos ir mano dar gyvybingose rankose atsidūrė „Grožio mašina“. Sara Poisson Grožio mašina.

 Vardas man siejosi su jauna, daug keliaujančia, daug pasaulio mačiusia ir daug patyrusia juodaplauke gražuole (arba ji galėtų būti ir šatenė, bet tada su dredais), kuri slepia savo identitetą, nes rašo labai atvirai ir be tabu. Grožio mašina turėtų būti knyga, kupina istorijų ir filosofinių pamąstymų apie šiuolaikinį grožio kultą, ištisą jo industriją, pamąstymų, kas yra grožis, kaip jis suprantamas, ir knygoje būtinai turi būti tai, apie ką net negalėjau pagalvoti. Akių atvėrimas, šioje knygoje būtinai turi būti akių atvėrimas, nes jei jau žmogus rašo atvirai ir be tabu (todėl, kad slepia savo vardą), tai turi būti akių atvėrimo knyga.

 ...

Netvėriau smalsumu. Tikėjausi perskaityti kažką ypatingo, ko nežinojau anksčiau. 

Kaip gervė ištempusi kaklą laukiau, kol pasirodys autorė. Pasirodė. Atsisėdo. Vyresnė, nei maniau. Visai ne juodaplaukė gražuolė ir ne dredais pasipuošusi neformalė. Pavargusi moteris.

 

– Man tai jau niekas nebesvarbu, –  atsakė jį į užduotą klausimą, kurio nenugirdau.

 

Perskaitė knygos ištrauką. Skaitė atsistojusi, nieko nesupratau. Taigi, apie ką knyga?

 „Bendraudami buitiniame lygmenyje mes neatsiskleidžiame“, pasakė, tarsi nurodydama, kad jos knyga tai, kas lieka neatskleista, turi atskleisti.

 Gerai, gal ir įdomu. 

Tačiau knyga, pasirodo, yra apie pamestus skudurus Vilniaus senamiestyje, smirdančią poniabudę, pusiau pasodintus daržovių darželius, neilonines kojnes, paauglystės keistenybes ir kaimynus miegančius gatvėje, užsiklojusius senomis užuolaidomis. Apie tai, ko niekas nesako garsiai (čia šiek tiek realybė sutapo su lūkesčiais išgirsti kažką be tabu).

 

Skaičiau turėdama dvi mintis galvoje:

Pirma. Kodėl aš tai skaitau?

Antra. Esė nėra mano mylimiausias literatūros žanras.

Skaičiau toliau. Lėtai, susikaupusi. Po truputį ėmė ryškėti įspūdžiai. Pirminis, teigiamas įspūdis lietė teksto formą. Tvirtą, stabilų, kokybišką, profesionaliai pastatytą tekstą. Kiekvieno sakinio konstrukcija be priekaištų. Paskaičius bet kokio sakinio pabaigą ateina mintis apie kokybišką literatūrą. 

Toliau turinys. Esė nėra mano mylimiausias literatūros žanras, nes man nėra priimtina skaityti žmogaus pasiviešinimus apie tai, kas jam atrodo svarbu apie jį, apie jo asmenybę ir jo gyvenimą. Toks tekstas ima, ne duoda. Kaip Dalios Staponkutės, taip ir Saros Poisson. Aš nieko nesužinojau, nieko negavau, nieko neišgyvenau, tik susipažinau su moters, kuri parašė šį tekstą, pasaulėžiūra. Ir kas man iš to?

 Tačiau, kaip kiekviename gerame literatūros kūrinyje turi įvykti pagrindinio herojaus ar istorijos transformacija, visgi šios knygos vertinimo transformacija įvyko. Kadangi skaičiau lėtai, nerijau jos tik skenuodama eilutes, turėjau laiko pagalvoti. Laiko suvirškinti autorės istorijas, aprašymus ir požiūrį. Ir nejučia, laiko perspektyvoje tos istorijos man tapo mielos. Ne artimos, bet mielos. Pajutau autorės, kaip ji pati rašo „baikščią, neurotišką“, bet tuo pačiu mylinčią, stebinčią, draugišką, atiduodančią asmenybę. Paskutinius penkiasdešimt puslapių skaičiau su malonumu.

 

Kas čia įvyko? Susipažinau su autore per jos tekstą ir pamėgau ją. Pamėgau ne už jos profesionalų rašymą ir išgyvenimus, bet už tai, kad ji yra, kad ji išreiškia save ir turiu pasakyti, jai tai puikiai sekasi. Džiaugiausi už ją. Kaip jai tai pavyko! Pavyko va taip, imti ir paprastai, regis, be didelių pastangų parašyti devynias knygas. Knygas apie gyvenimą, jos pačios gyvenimą, kuris iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria iš kitų, bet ji pati savo mintimis sugeba jį padaryti unikalų IR parodyti jį savo knygose.

 Iš kirvio ji išvirė sriubą. Ir visai nieko sriubą, galima valgyti. Ėmiau suprasti, kodėl ji yra mėgstama literatūros gurmanų. Jos stabilios tekstų konstrukcijos kelia pasitikėjimą, jos mylinti asmenybė traukia. Ji traukia žmones, tačiau tuo pačiu juos atstumia, nes nori būti viena ir trokšta savo erdvės. Tai sukuria panašų į mamos bendravimo su savo paaugliu jausmą. Jam tarsi mamos nereikia, nes ji jį erzina, tačiau iš tikrųjų jam labiau nei bet kada jos reikia. Menas yra išmokti savo paaugliui duoti tai, ko jam trūksta, tačiau neįkyrėti tam, kad jis neužsidarytų. Tokia yra ir Sara Poisson. Tarsi paauglė, ji myli žmones, tačiau bėga nuo jų.  Sąmoningai apsupa save atsumiančia visuomenės dalimi,  tarsi ieškodama pasiteisinimo savo bėgimui.

 

Suma sumarum, ši knyga vis gi mane praturtino. Nors atrodė, kad ji nieko neduoda, ji davė, ir labai daug. Džiaugiuosi, kad ją nusipirkau ir perskaičiau. Ji tarsi tvirta konstrukcija parėmė mano pačios pasaulėžiūros statinį. Turiu nuojautą, kad jos vaisiai dar subręs ir galbūt padės man rašant. 

 

 

Patinka