Sandra Bernotaitė - vienišas karys rašytojų teatre. 

 

Australijoje gyvenanti, tris knygas išleidusi Sandra Bernotaitė knygų mugėje pristatė dar vieną unikalią knygą. Ši knyga - apie rašymą, vadinasi  "Laisvojo rašymo elementai." Tai pirmoji lietuvių autoriaus knyga apie rašymą, sudaryta perskaičius daugiau nei trisdešimt panašaus pobūdžio užsienio literatūros kūrinių. Sandra ne tik išleido pirmąją šiuolaikinę knygą apie rašymą, bet ir daugiau nei aštuonerius metus rašo populiarų tinklaraštį ta pačia tema.  

Ne tik jos kūriniai, bet ir ji pati yra unikali. Išvažiavo gyventi į Australiją, visą dieną skiria tik rašymui, knygas leidžia savo nuosavoje leidykloje "Jovarai" ir yra vienintelė lietuvių rašytoja, kuri taip drąsiai, atvirai ir be jokios pozos dalinasi savo žiniomis, patirtimi ir patarimais, kaip išmokti gerai rašyti.  

Daug skaičiau jos nemokamą tinklaraštį, skaitydama daug sužinojau ir apie rašymą, ir apie ją pačią, todėl buvo labai smalsu sutikti pačią autorę.  

Proga susitikti pasitaikė visai netrukus. Knygų mugėje Sandra pasižadėjo paskaityti paskaitą apie personažo paieškas, Autorius ieško personažo. Paskaitos diena buvo darbo, laikas - trečia valanda po pietų, vieta - tvanki maža šoninė salytė, bet ko gi daugiau tikėtis, jei esi niekam nepriklausantis, dar nedaug žinomas rašytojas, savo lėšomis leidžiantis savo knygas. Bet, net ir tokiu atveju, knygų mugė, kaip visada sutraukianti minias, vienareikšmiškai yra puiki vieta sužavėti savo skaitytoją (kaip, pvz. padarė Audronė Urbonaitė).  

Palikau vaikus mamai, kuri specialiai dėl to atsiprašė iš darbo, ir atvažiavau.  Atėjau likus penkioms minutėms iki paskaitos pradžios, dar radau laisvą kėdę atsisėsti.  

Pirma mintis. Ne, kad tik tai nebūtų ji. Ne!

Juk paskutinę minutę turi įbėgti šiek tiek uždususi, charizmatiška, įspūdingos išvaizdos,  žalių akių, temperamentingo charakterio, malonaus veido, vilkinti egzotiškus, tobulai krentančius  australiškus drabužius, amerikietiškai besišypsanti moteris, plačiu koalos mostu ir dosnia širdimi apglėbianti auditoriją.  

Iliuzijos subliuško akimirksniu ir tapo nejauku. Iš buvusios tokios artimos ir suprantamos staiga ji tapo svetima ir kėlė baimę. Visiškai nenorėjau, kad ji mane pažintų (nors niekada nematė) ir užkalbintų (baimė - visai nelogiškas dalykas). Tik vis dar buvo įdomu, ką ji pasakys ir kokį naują įspūdį apie ją ir jos mintis parsinešiu.  

Sandra stovėjo prieš auditoriją ir bandė juokauti. Bandė kalbinti, bandė visus išjudinti ir pati jaustis laisvai. Bandė kalbėti betarpiškai, bet prikimęs balsas ir jame skambanti įtampa, pernelyg platūs mostai ir neatsipalaidavę pečiai rodė apgaulę, taigi niekas nepatikėjo.  Užjaučiau ją, nes ne taip paprasta stovėti prieš abejingų/priešiškų/bukų/smalsių/nedraugiškų  veidų (gal jie visi patyrė panašų pojūtį, kaip ir aš?) auditoriją ir bandyti rasti su jais kontaktą.  

Po keleto minučių, jau turėjus prasidėti paskaitai, sugužėjo visi paskutinės minutės klausytojai ir maža tvanki salytė tapo sausakimša.  

Susirinko daugiausia jaunimas, tarp jų įsimaišęs vienas kitas vyresnis veidas. Neatrodė labai susidomėję, gal tik šiaip, iš smalsumo, kaip į eilinę (gal) įdomią paskaitą susirinkę. Tai patvirtino ir pakeltų rankų skaičius, Sandrai paklausius, kiek čia yra rašančių žmonių. Daugiau pakėlė skaitančių jos tinklaraštį. Tai, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo smalsuolių auditorija, bet ne rimtai nusiteikusių rašyti.  

Truputį pakalbėjusi apie šį bei tą, Sandra užsiminė, kad neveiks projektorius. Taigi, iliustracijų nebus. Nustebau, kad net nepabandė jo "atgaivinti".    "Aš esu baigusi aktorinį, taigi galiu panaudoti", pasakė ir visi nusijuokė. Buvo juokinga, nes neįtikima.   

Paskaita buvo trumpa ir padrika. Sugėriau visus žodžius kaip kempinė,  nes puikiai žinojau, ko atėjau, todėl išgirdau ir keletą naudingų dalykų, bet kitiems taip nepasisekė - išėjo murmėdami. Ne tik negavo informacijos, kurios tikėjosi, bet nepatikėjo ir pranešėjos įtaiga. Nors ši energingai mosavo rankomis, sėdėjo ant stalo ir stovėjo, daug juokavo, bet jos mintys šokinėjo, buitiškas kalbos stilius, taip tikęs grafomanijai, per paskaitą skambėjo pigiai. Bukos veidų išraiškos nepasikeitė, keletas nekantresnių klausytojų išėjo, likusi auditorija liko nebyli, tuo labiau, kad užduoti klausimų galimybės nebuvo suteikta.  

Peršėsi mintis - va, ką gauni nemokamai. Ir skųstis negali. Savo konspektų pabaigoje pasirašiau:

Tiek daug leidžiama blogų knygų, tiek daug netikusių prezentacijų. Ir gyvena visi.  

 

Labai tikiuosi, kad Sandra po mėnesio, kai tik šiek tiek atsigaus nuo intensyvaus knygos pristatymo maratono, duos interviu ir atsakys į visus klausimus.

Taip pat būtinai parašysiu apie jos naująją knygą, kai tik ją perskaitysiu. Ir apie trečiąją - Dioniso Barzda, kuri jau guli ant lentynos ir laukia savo eilės.     

O svarbiausia mintis, kurią parsinešiau iš paskaitos - susimąsčiau dar kartą, kodėl tai noriu daryti.                       


 Paskaitos video galite pamatyti čia