Ray Bradbury. Pienių vynas

Knyga, kurią turi perskaityti visi. Mokykloje aš ją irgi skaičiau, bet įspūdžio man nepaliko. Dabar perskaičiau vėl, kitomis akimis, stengdamasi pasižiūrėti, kodėl ta knyga tapo tokia populiari ir net įtraukta į privalomų perskaityti knygų programą.

Iš esmės knygoje nevyksta nieko ypatingo. Tiesiog eilinė berniuko, paauglio, vasara, kurią jis mato (kaip ir visi vaikai ar paaugliai) stebuklingomis spalvomis. Eilinis Amerikos miestelis, didelė šeima, gyvenanti sename name, vaikai, lakstantys šen bei ten visą dieną. Visa paprasta kasdienybė, kaip kilimų dulkinimas ir pienių vyno darymas. Maisto ruošimas, pažįstamų senukų mirtys, įveltas (tik nesupratau, kam jis buvo reikalingas knygos siužetui) ir serijinis žudikas, klaidžiojantis naktimis ir žudantis moteris, kaip atsitinka tokiuose miesteliuose.   Viskas paauglio akimis, bet .... šiais laikais, drįsčiau teigti, tokia knyga nesulauktų dėmesio. 

Tada, kai ji buvo parašyta, gal tai ir buvo šedevras, dabar - aš matau joje daug "be ryšio" tekstų, kur berniukas kaip ir pranyksta ir iškyla klausimas - tai apie ką mes čia? Siužetas klaidžioja, autorius lyg ir nori kažką tuo pasakyti, bet ką? Na gerai, buvo ta vasara, žmonės taip gyveno ir tiek.  Įspūdis gal tik toks, kad iššaukštinta būtent vasara, tarsi kiti metų laikai būtų vientisa kančia, tik vasaros laukimui skirti. Nežinau, skaičiau tik tam, kad nenumesti pakeliui, bet be didelio malonumo. Tokia knyga nesulauktų įvertinimo dabar, manau.