Rasa Aškinytė. Žmogus, kuriam nieko  nereikėjo.

Vaga, 2013  


Skaičiau smalsumo vedama: taigi, apie ką ši knyga? Specialiai neskaičiau anotacijų, atsiliepimų ir recenzijų, norėjau susidaryti skaidrią ir tik savo nuomonę. Taigi. Ši knyga apie psichinį ligonį, pagavojau, užvertusi paskutinį jos puslapį. Kodėl tai supratau tik užvertus? Nes toks ir buvo sumanymas, tai paaiškėjo tik pabaigoje. Gana grubiai paaiškėjo, gana (bent jau man) netikėtai buvo išryškinti poelgiai, kurie vyko praeityje, bet autorė iki tol jų neminėjo. Nors elgesys visada buvo keistas, bet keistas lengvai, keliantis juoką, nuostabą ir traukiantis, tarsi stebint neįtikėtiną cirko pasirodymą. Tačiau, pasirodo, tai buvo tik psichinio ligonio neadekvatus elgesys. Jis rizikavo, kankino ir žudė, pats nesuprasdamas, ką daro, visą savo gyvenimą. Tai nuvylė ir paskui save paliko slogių jausmų šleifą. Jaučiuosi apgauta.  

Tačiau suprantu literatūrinę šio kūrinio vertę. Jis originalus, stilingas, patraukiantis. Net neabejoju autorės meistriškumu ir talentu. Tačiau, nors neskaičiau kitų jos knygų, estetinė ir moralinė šio kūrinio pusė sugriauna visą jo vertę. Aš tikrai nenoriu skaityti apie kažką, kas yra psichinis ligonis. Gal gydytojams ir įdomu. Tačiau man nelabai. Ligoniams reikia gydytis, jų veiksmai negali būti traktuojami kaip "žvelgimas į žmonių santykių kasdienybę", pasak Laimanto Jonušio. Kokia čia kasdienybė, jei jis yra ligonis? Tai yra ne kasdienybė, tai patologija, nebent priimsime, kad patologija yra mūsų kasdienybė.  

Būtent ši mintis mane ir slegia. Kokią žinią neša ši knyga? Ko ji moko jaunimą, kurie skaitys ją, kaip titulo "Metų knyga" laimėtoją? Paremtą Kultūros ministerijos, pripažintą, įvertintą. Kokią žinią ji transliuoja? Ar tai, kad psichikos ligoniai yra tarp mūsų? Ar tai, kad mes gyvename patologijos persunktame pasaulyje? Ar tai, kad visi, kurie elgiasi keistai ir neprognozuojamia, gali tokie būti? Ar kad galima iš jų pasijuokti? Juoktis tol, kol jie tavęs nepririša ir nepadega. Ar tai yra mūsų visuomenės standartas, nes apie jį rašomos knygos, kurios yra apdovanojamos? 

Knyga prasidėjo labai gražiai. Apie keistą, savo pasaulyje gyvenantį, tačiau įvairiais talentais apdovanotą jaunuolį. Mamos nelauktas, jis nemyli savęs, bet miega su visomis iš eilės merginomis, nes šios jį dievina dėl gražios išvaizdos ir humoro jausmo. Jis sėkmingai dirba pardavimuose, uždirba daug, rengiasi gražiai ir nors elgiasi keistai, jo gyvenimas yra gana stabilus. Tačiau tik tol, kol jis įsimyli, suranda "antrą save". Tuomet visa jėga išsiveržia destrukcinė meilės jėga. Nuo to laiko jis elgiasi vis keisčiau. Meta darbą, rizikuoja, pasineria į meilę tarsi į visai kitą pasaulį. Jaučiasi, tarsi jis nebeegzistuotų vienas, nebūdamas šalia savo meilės. Tačiau paskui staiga pasirodo, kad jam visada buvo būdingas agresyvus ir patologinis elgesys. Pasirodo, kad visas jo gyvenimas toks yra ne todėl, kad jis keistas, įdomus personažas, kuris mus praturtina ir daro gyvenimą įvairesnį, bet, tiesiog, jis yra nelaimingas, sielos ligos kamuojamas, vaikystėje traumuotas psichikos ligonis. Simpatiją ir juoką staiga keičia gailestis ir pasibjaurėjimas. Brrrr. 

Tačiau, reikia pripažinti – tai buvo meistriškas ėjimas sukurti įspūdį. 

Nors kas iš to įspūdžio. Tris dienas vaikščiojau kaip nuodų išgėrusi. Nelaiminga, niūri, liūdna. Niekas nedžiugino. Aišku, kūrinio tikslas pasiektas  įspūdis padarytas. Tačiau koks tai įspūdis? Be abejo, gal čia tik mano asmeninė reakcija, juk yra žmonių, kurie mėgsta žiūrėti siaubo filmus apie zombius ir žmogžudystes. Yra visokių žmonių, visokių, turbūt, ir reikia. Tačiau nors skaičiau šią knygą smalsumo vedama, jos niekam nedovanočiau gimtadienio proga. Net neskaityčiau jos apskritai. Ji kaip gražiai nudažyti ir kvepiantys nuodai – skanu, saldu, malonu, bet suvartojus dozę lieki apsinuodijęs.