Michailovičius Dragoslavas. Petrijos vainikas

Nors ir parašyta seniai, kaip ir "Pienių vynas", bet įspūdis visai kitoks. Knygos siužetas visai paprastas, tiesiog viena sena moteris netikėtai pas ją užklydusiam turistautojui pasakoja savo gyvenimą, o jis ima, ir tuos pasakojimus lygiai tokiais pačiais kaip jos pačios žodžiais, ir užrašo. 

Nors skaičiau prieš kelis mėnesius, bet įspūdis, ypač iš kai kurių knygos vietų, gyvas iki šiol. 

Iš tų pasakojimų, labai įdomiai, tarp eilučių, skleidžiasi pačios moters paveikslas. Kokia ji, paprasta, gerietiška, užsispyrusi, mylinti, darbšti kaimo moterėlė. Man gražu, kai autorius tarsi sluoksnį po sluoksnio lukštena ir po truputį atskleidžia kvepiančią šerdį - visą tą moters grožį ir gerumą, nors pradžioje ji atrodė tik paprasta žila, susikūprinusi  moteris. Man gražu, kad skaitydamas supranti, kad  ji apie save taip negalvoja, ji tik pasakoja, o mes, skaitytojai, vedami autoriaus už rankos galime tai pamatyti.  Knyga sukuria jausmą, kad randi nenušlifuotą deimantą lyg paprastą akmenį ir jį po truputį nušlifuoji, kol jis  tavo akyse sužimba visomis vaivorykštės spalvomis. Pamatai žmogaus grožį. Paprasto, tokio, kurį mes matome šalia kasdieną, žmogaus grožį.

Graži knyga.