Metų knygos rinkimai 2018: už ką balsuoti?


Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota.

Tačiau man pavyko ir čia pateiksiu visų penkių knygų įspūdį jas perskaičius ramiai, iki galo, be išankstinio nusiteikimo.

 Iš anksto atsiprašau autorių, jei knygos aprašymas jums pasirodys nepakankamai suprastas, įsijaustas ar suvoktas.

 Taigi, pradedam.

  

Antanas Šleika "Basakojis bingo pranešėjas" arba 

Lietuviškumo galia

 

Pradėjusi skaityti šią knygą nesupratau, kodėl ji buvo įtraukta į Metų knygų rinkimų penketuką. Pati knyga graži, šviesi, maloni paimti į rankas, idealios apimties (230 psl), nieko neprikiši. Tačiau jau nuo pirmųjų sakinių ji ėmė kalbėti stakato, tarsi traukinys. Tačiau ne migdančiai, o erzinančiai, lyg tas traukinys būtų šiek tiek sugedęs: tak tak tak - tak- tak tak - tak tak tak. Tikrai nežinau, ar čia autorius taip rašo, ar vertėjas taip išvertė. Greičiausiai abu. Šiaip ar taip, nesužavėjo. 

Tačiau gerai, žiūrime toliau. Manęs nesužavėjo, tačiau kas šioje knygoje patraukė Metų knygos rinkimų komisijos narius? Juk turėjo būti kažkas, kai pasirinkimas toks didelis. Kalba skurdoka, vertimas šiaip sau, sakiniai neplaukia erdve, bet ją kapoja, tačiau gal kažkas šioje knygoje yra?... 

Taip! Yra. 

Autorius parašė net tris romanus, kol ketvirtasis buvo išleistas (ir vis tiek jo niekas nepirko). Tačiau jis rašė toliau, nes "negalėjo nerašyti". Tarp kitų darbų, šeimos reikalų, su pertraukomis, tačiau rašė visą gyvenimą, tol, kol jo knygos buvo pastebėtos ne tik Kanadoje, bet ir Lietuvoje! 

Antano Šileikos istorija yra puikus pavyzdys, kaip žmogus, kuris neturi ryškiai išreikšto talento, bet tik trauką tam, ką daro, galiausiai pasiekia tai, ko norėjo. Jis rašė, rašė ir rašė tol, kol buvo pastebėtas ir įvertintas. 

Man tai labai svarbu, tačiau lemiamas "kažkas yra", manau, buvo tai, kad autorius rašo apie savo prisiminimus iš vaikystės su tėvais lietuviais Toronto priemiestyje bei savo veiklą Lietuvos nepriklausomybės atgavimo metais. Be abejo, tai visiems įdomu. Kiekvieno lietuvio širdis paliečiama, kai jis skaito Kanadoje gimusio ir augusio lietuvio prisiminimus apie įvykius, kuriuos jis matė iš tolo ir praskiedė geroka kanadietiškos suvokimo doze. Labai miela skaityti apie blaškymąsi tarp dviejų tėvynių, savo ir savo tėvų tėvynės. Apie savo šaknų, kurios dažnai net erzina ir juokina, stiprumą. Tai tikroji, gyvoji istorija. Ne vieno žmogaus, o visos tautos istorija. 

Šiuo atveju svarbiau buvo yra ne kaip parašyta knyga, o apie ką. 

Ji yra apie tai, kad lietuviai visada liks lietuviais. Kur jie begimtų, beaugtų ir kuri kultūra jiems atrodytų patraukti. Antano Šileikos sūnus, trečios kartos Toronto lietuvis, pasirinko gyventi ir kurti šeimą Lietuvoje. 

Tai yra prakeiksmas ir dovana. Stiprybė ir kančia. Ir visa tai mes galime pajusti perskaitę šią knygą.

.....

Herkus Kunčius "Lietuviškos apybraižos" arba 

Neigiamų emocijų generatorius

 

Kaip atsvara tam, kad, regis, žmogus rašė šias apybraižas vedamas žemiausių, niūriausių, primityviausių instinktų, jos viršelis ryškus, oranžinis. O gal tai nuoroda į gamtos dėsnius? Ryšku, vadinasi nevalgoma. 

Norėtųsi ją vadinti vyriška knyga, tačiau tai nėra vyriškumas. Tai žemas vyriškumas, jei galima taip pavadinti. Tai tiesiog smurtas, sadizmas, seksas, pedofilija, kanibalizmas ir daug daug alkoholio. Moterys šioje knygoje egzistuoja kaip naivios kvailelės arba aistros numaldymo objektai. Visa Lietuva, pradedant nuo 1705 iki 1990 -tųjų yra tokia pati: vientisas nesusipratimas, persunktas smurtu ir alkoholiu. Didžiąją dalį teksto paįvairina ir iš jo virste virstantys išgalvoti ir tikri vardai ir pavardės su jų gimimo metais, įvairiausi pavadinimai ir trumpiniai. Kartais atrodo, kad tos bereikšmės pavardės ir daug kartų kartojami pavadinimai autoriui yra svarbesni nei pati jo pasakojama istorija. 

Labai daug autoriaus fantazijos. Petras I, Napoleonas, Leninas, Hitleris, Gorbačiovas lankosi Lietuvoje ir jiems nutinka įvairūs neįtikėtini, bjaurūs, šlykštūs dalykai. Visų jų istorija baigiasi arba smurtu, kankinimais, prievartavimu, homoseksualizmu, pedofilija, seksu arba alkoholiu, o dažnai visu tuo kartu sudėjus. Žmogus šioje knygoje yra menkas, kvailas ir žemiausių instinktų kamuojamas gyvulys. 

Net neįsivaizduoju, kodėl būtent ši knyga buvo nominuota tarp penkių geriausių. 

Aliuzija į humorą? Kas gali būti juokinga, kai yra atvirai tyčiojamasi ir rašoma koks tas žmogus kvailas, menkas ir vertas visko, kas jam nutinka? O nutinka jam baisūs dalykai. Skaitant tarp visų tų vardų ir pavardžių tiesiog norisi šokti pro šalį, kuo mažiau užteršti savo mintis. Bet jos vis tiek užsiteršia. 

Kiekvienas rašytojas turėtų nešti atsakomybę už tai, ką jis parašo. Ką jo knyga perduoda skaitytojui? Ši knyga perduoda daug neigiamų emocijų. Tikrai ne lengvumą, gilius apmąstymus ar išmoko ko nors naujo. Aš ją pavadinčiau žemų vibracijų, neigiamų emocijų generavimo knyga. 

Visgi, praskaidrinimui,  pabaigti norėčiau citata: "When you are in the dark place, sometimes you tend to think you've been buried. Perhaps you've been planted?"

.....

 Leonardas Gutauskas "Pravardės" arba 

Pasakos suaugusiems

 

Ką reiškia parašyti 45 knygas? Tai reiškia, kad žodis liejasi laisvai. Nuo pat pirmojo sakinio ši knyga mane tiesiog užbūrė. Jau seniai nesielgiau kaip paauglė - metusi darbus, slinkau "slapta" skaityti knygos, tol, kol jos nepabaigiau. O pabaigti per vieną vakarą neišėjo, stora, 430 puslapių. Pačiai sau juokinga. Tačiau taip veikė šios knygos magija. 

MEISTRAS. Šiuo vienu žodžiu aš pavadinčiau autorių. Va, ką reiškia pasiekti meistriškumą savo darbe. Be abejo, jo siekti galima ir toliau, be ribų, tačiau tai, kokį šio meistriškumo rezultatą mes galime turėti savo rankose dabar, jau glosto širdį. 

Kai kurie sakiniai, žodžių junginiai tiesiog verčia sustoti ir įsiklausyti. Koks grožis! Koks paprastumas! Ir sugalvok tu man taip…O kas svarbiausia, visa įsilieja, susijungia, taip natūraliai, taip paprastai... 

"gyvasties nešiotojai",

"tingaus sovietinio mandarino glebiųjų glamonių" 

"nemirtingas slaptų vardų globotojas šikšnasparnis varnas, tyliais rudens vakarais skaičiuojantis krintančias kaip pageltę lapai žvaigždes: kran kran kran." 

"Išskrido, kojom žemės nesiekdama, ne paleistuvė, o Elenukė, puolė zakristijonui į rankas, paprašė kokio maisto, sakydama, kad pas ją svečias, Dzisius, ramaus būdo, jūs, dėde, nebijokit, baliaus nekelsim, Dzisius ne koks girtas bernas, rimtas žmogus, labai daug išmano, viską žino, ir mano vardą Elenukė, paskolinkit, dėde, ir šviežesnės duonelės, svogūnų dar pati turiu." 

Tikiu, kad autorius nieko šito nesugalvojo. Jam tiesiog liejasi. Liejasi taip lengvai, taip sklandžiai, kad skaitant jautiesi, tarsi tave neštų jūros banga. Tai tokia knyga, kurią gali skaityti visą naktį ir negali sustot.  

Kita tema: apie ką ji?

Kaip autorius pats prasitarė viename interviu, jam literatūra reiškia prisiminimus. Kas nepavirto atmintimi, iš to negalima padaryti literatūros, įsitikinęs jis. 

Taigi, ši knyga kyla iš atsiminimų. Atsiminimai siekia pirmuosius ir vėlesnius tarybinės okupacijos metus. Jie išryškina žmones. Paprastus kaimų ir miestelių žmones, jų vertybes ir elgesį. Kaip labai gražiai ir tiksliai pavaizduota knygos viršelyje, knygą sudaro devynios novelės ir kaip priedas pridėti du ilgesni pasakojimai. 

Apie kiekvieną novelę būtų galima daug ir ilgai rašyti, tačiau apibendrintai pasakysiu, kad tai yra pasakos suaugusiems. "Suaugusiems" šiuo atveju reiškia daug tamsumos, smurto, protinio atsilikimo, ištvirkimo, purvo, alkoholio. Apskritai, beveik viskas apie kitą galą, kaip autorius švelniai vadina "papilve". 

Pasakos elementai akivaizdūs - raganos, našlaitės, milžinai galiūnai, ypatingos galios, stebuklai. Keliose novelėse viso to nėra, tačiau lieka vertybės, tikėjimas, įsitikinimai, sąžinės balsas. Paskutiniai du ilgesni pasakojimai - apie protiškai atsilikusią našlaitę, kuriai "vis niežti" ir jauną stribą, kurio mergaitė ir vienintelė meilė buvo pagauta ryšininkaujant. Išprievartauta, nužudyta. 

Baisu, vienu žodžiu. 

Taigi, iš vienos pusės, nuostabi kalba, kvepianti, spalvota, gyva. 

Iš kitos - baisios pasakos suaugusiems. 

Tačiau, būtina pridėti, kad kiekvienoje baisybėje autorius palieka kažkur iš giliai sklindančią šviesą. Tarsi molio indas, tas jo žmogus, kietas, rudas, bukas, kvailas, vedamas žemiausių instinktų, tačiau to indo viduje dega šviesa. Ir tą šviesą mes, skaitytojai, galime pamatyti. Ši knyga yra tarsi tamsos ir šviesos šokis. Ko joje daugiau? Deja, bet indas labai kietas, o šviesa tokia menka.  

Tačiau jei tai nebūtų prisiminimai, tada gal ir galima būtų dėl to pergyventi. Tačiau tai juk prisiminimai. Dabar tos šviesos yra kur kas daugiau. 

Lieka esminis klausimas. Ar mes norime skaityti ir skaityti tą praeities tamsą? 

 ...

Laura Sintija Černiauskaitė "Šulinys" arba 

Apnuoginti nervai 

Jautri knyga. Tokia jautri, kad skaitai ir jauti, kad prisilietei prie gyvo nervo. Tarsi knygos oda būtų nulupta ir paliktas pulsuojantis, sopantis, geliantis nervas. Vedžioji akimis per jį ir skauda. 

Tai knyga apie savus ir svetimus. Nors siužete vyksta tai, apie ką mes visi greičiausiai girdėjome - motina įmeta į šulinį savo vaiką, tačiau iš tiesų tai tik epizodas, tik taškas, nuo kurio atsispiriama. 

Tai knyga apie skirtingus gyvenimus, kurie susisupę savo pačių sukurtame burbule skausmingai jungiasi su kitų gyvenimais, kitų burbulais. Tarsi norėta pasakyti - palik mane ramybėje. Neerzink manęs su savo vaikais, mėtomais į šulinį. Man visai gera gyventi ir be tavo istorijų. 

Tačiau gyvenimas vis sujungia ir sujungia, parodo ir parodo. O sielai, kuri yra tokia jautri, tarsi apnuogintas nervas, kiekvienas susijungimas su "svetimu" yra labai skausmingas. 

Ką aš išmokau, sužinojau, supratau iš šios knygos? 

Supratau, kokių švelnių, jautrių vibracijų apsupta kuria autorė. Pabuvau jų apsupta, kol skaičiau šią knygą. Jaučiau gerumą, tačiau per skausmą. Šios autorės kūriniai yra jautrūs, geri, skausmingi. Šiek tiek nerealūs. Plevenantys erdvėje.  

Tarsi liūdnai linguotum galvą ir sakytum: vaikeli, vaikeli. Kodėl tu taip darai? Nesmerktum, nemoralizuotum, tik skausmingai jaustum visomis savo poromis, kaip blogai tas vaikas elgiasi, nors ir nemanytum, kad jis kaltas. Liūdna ir jautru. Apie tai ši knyga.

 ...

Gabija Grušaitė "Stasys Šaltoka" arba 

Šiuolaikinio žmogaus sielos šaltis

 

Apie šią knygą jau rašiau, tačiau pakartosiu vėl, tik apibendrintai. 

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), soc. medijų sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turi viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus - turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba. 

Tačiau jų sielos buvo tuščios. O visur, kur einame, nešamės save. 

Apie tai ir yra ši knyga. 

Autorė puikiai pagavo šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus aktualijas: soc. medijos, skrydžiai, kelionės, visas pasaulis tarsi kišenėje. Taip, knygoje daug angliškų išsireiškimų, tačiau kai kuriose vietose tikrai būtų sunku perteikti atitinkamą nuotaiką lietuvių kalba. Skaityti buvo taip įdomu, kad net nesusimąsčiau apie kalbą, dėstomų minčių sklandumą. Niekas neužkliuvo, vadinasi viskas buvo gerai. 

Labai tiksliai sugalvotas knygos pavadinimas. Vardas ir pavardė, kurie abu kažką reiškia. Abu kuria asociacijas: Stasys, lietuviškumo įsikūnijimas, Šaltoka - nuoroda į jo sielos šaltį. 

Stasys Šaltoka - tobulas jaunuolis, kuris gyvena labai sėkmingą šiuolaikinį gyvenimą, tačiau širdyje niekina ir nekenčia visko ir visų. Todėl jaučia nuolatinę kančią. Kančią slopina alkoholiu, malonumais ir kelionėmis. Priklausomas nuo alkoholio, jis niekaip nepabėga nuo savęs, niekina visus savo draugus ir visas vietas, kuriose apsistoja. Niekina visą gyvenimą, nuolat kenčia beprasmybės jausmą. Jis gimė Lietuvoje, tačiau nei už ką nebenori ten grįžti, nes ji jam atrodo tarsi juodoji skylė. Todėl meta darbus, keičia šalis, keliauja kur kas nors pasiūlo, teka pasroviui, išgyvendamas milžinišką vidinę desperaciją, kurią slopina vien tik alkoholis. Jis kenčia dėl to, kad nieko nemyli ir pats tai supranta. Jis viską žino, jam nėra jokių paslapčių ar naujienų, jis supranta Visatos dėsnius, tačiau jų nepriima. Nemato jokios gyvenimo prasmės, jo niekas nejaudina. Nei nelaimės, nei mirtis, nei stichijos. 

Tačiau trumam išsiblaivius, prasiskverbianti per desperaciją, slenka mintis, kad viskas yra viena ir kad nušvitimas, kuris leidžia jausti, jog yra taip, kaip ir turi būti, gera yra bloga ir bloga yra gera, kaip ir mirtis visada kažkur šalia. 

"Negalvoti. Nejausti. Tik būti, plūduriuoti erdvėje ir jausti, kad esu vienas visur. Aš, kuris niekada negimė ir kuris nemirs." 264 psl. 

Tarsi knyga apie nušvitimą būtų įforminta Stasio Šaltokos gyvenimu, tik atvirkštine savo puse.  

Nors ilgainiui skaitant apie desperaciją, sklindančią iš kiekvieno puslapio, man šiek tiek atsibodo ir jau beveik ėmiau jausti, kad vis tas pats ir tas pats, tarsi stovintis vanduo, nėra kulminacijos, transformacijos, herojaus suvokimo... tačiau tada perskaičiau knygos pabaigą. Puikiai, įtikinamai, įspūdingai užbaigta istorija.