Laura Sintija Černiauskaitė "Kvėpavimas į marmurą"

2017 11 17


Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau - susikūrei? Taip, tai savotiška terapija, be abejo. Tačiau...

 

Praeitą šeštadienį buvau susitikime su Herbjørg Wassmo. Ji žymi norvegų rašytoja, labiausiai lietuviams žinoma kaip Dinos knygos autorė. Nacionaliniame dramos teatre pilnutėlė salė žmonių, jaunų ir senų, visi kultūringi, padorūs, orūs. Autorė labai miela, paprasta, simpatiška moteris, apie 60+ metų amžiaus. Puikiai atrodanti, labai gražiai apsirengusi.

 

Bilietus į susitikimą gavau dovanų ir viso susitikimo metu kankinausi. Man nepatiko Dinos knyga. Nepatiko ir kitos jos knygos, visos dėl tos pačios priežasties  - ji rašo apie traumas. Rašytoja prisipažįsta, kad tokią pati išgyveno vaikystėje, todėl ji netiki laime. Netiki idile ir mano, kad ir kiti žmonės ja netiki. Ką gi, pilna salė tai tik įrodo.

 

Labai šilta, miela, paprasta moteris. Pasaulinio garso rašytoja. Rašo apie tai, kas jai pačiai aktualu, kas skauda. Reklamuoja savo naująją knygą, taip pat apie tą patį. Tačiau aš visa širdimi apsidžiaugiau išgirdusi klausimą iš salės, tarsi pati būčiau to paklaususi. Laimos Lavastės klausimas iš salės buvo toks (perfrazuoju savais žodžiais):

 

"Jūsų kuriami herojai išgyvena nuolatinę kančią. Jie kenčia gyvendami jūsų knygose, jūs kenčiate apie juos rašydama, mes, skaitytojai, kenčiame apie juos skaitydami. Jūsų herojai visada prasilenkia su savo gyvenimo meile, nei vienos jūsų knygos pabaiga nėra laiminga. Negi jūs, kaip moteris, kaip rašytoja, nei karto nenorėjote padaryti bent vieną savo heroję laimingą?..."

 

Žinote, ką atsakė autorė? "Niekas nežino kas yra laimė ir niekas netiki idile. Gyvenimas yra pilnas konfliktų. Todėl apie juos ir rašau."

 

Po susitikimo buvo parodytas filmas apie Diną. Viso filmo metu mane puolė pačios niūriausios mintys. Apie išprievartavimus, smurtą, ėjimą tamsoje iki mašinos mažomis senamiesčio gatvelėmis...Nepajutau jokio malonumo, jokio sielos lengvumo, tik slogutį ir nerimą.

 

Taigi, mane kankinantis klausimas yra: ir ką man tai duoda? Tas slogutis ir nerimas iš tokio pobūdžio kūrinių, ar jis man reikalingas? Gyvenimas toks trumpas, ar man būtina nerti į kitų žmonių patiriamas traumas ir savo gyvenimą prievarta versti kančia?

 

Turbūt atsakymai į šį klausimą gali būti įvairūs. Gali būti prisimenama empatija, pagalba kenčiančiam, būtinumas viešinti problemas. Tačiau mano vidinis jausmas rėkia: ne, neverta. Yra daugybė kitų, šviesių dalykų, į kuriuos verta nerti. Juk kai viskas baigiasi, lieka emocijos. Kokiomis emocijomis aš save apsupsiu, tas aš ir esu ir būsiu.

 

O dabar apie Laurą Sintiją Černiauskaitę. Mačiau su ja keletą interviu ir ji man labai patinka. Žmogiška, jei pasakyti vienu žodžiu. Tačiau ji, kaip ir Wassmo, rašo apie traumas. Jos knyga "Kvėpavimas į marmurą" yra apie traumas. Perskaičiusi šią knygą tris dienas negalėjau atsigauti. Ji yra tokia talentinga rašytoja, kad tiesiog įsiskverbia savo žodžiais ir kuriama energija į smegenis. Tavo, kaip skaitytojo, sąmonė pavergta, matai visas tas scenas, išgyveni jas kartu. Prievartavimai, žmogžudystės, svetimavimai, palikti vaikai. Nuolatinė ir nepertraukiama kančia, kartais nuskaidrinama išdegintos sielos tuštuma, kuris prilyginamas laimei. Iš kartos į kartą perduodamos patirtos traumos, traumuoti tėvai traumuoja savo vaikus ir taip toliau. Tokios, knygos apie traumuotus žmones, kažkodėl laimėdavo visus literatūros prizus.

 

"Kvėpavimas į marmurą" yra talentingai parašyta knygą apie moterį, kurios mama nusižudė (ji ją rado pirmoji), tėvas ją prievartavo daug metų, vyras išdavė su geriausia drauge, sūnus gimė su negalia ir jį nužudė iš vaikų namų paimtas vaikas. Ar ne per daug vienam žmogui?... Pro juodus sunkius debesis kartais prasišviečia saulės spindulėlis: gamta, gimtieji namai, motinos meilė vaikui. Moteris gera, tačiau jos gyvenimas - tikras traumų rinkinys. Po visų šių traumų virtinės seka išsivadavimo nuojauta, moteris pirmą kartą gyvenime išvažiuoja į kalnus ir duodama užuomina, kad jie ją atgaivins. Tačiau ar ilgam?

 

Ir vėl aš apie tą patį. Klausimas, kaip pagerėja mano gyvenimas, perskaičius knygą apie tai, kaip traumuotas tėvas prievartauja savo dukrą, vaiką? Kad žinočiau? Kam?...

 

Mūsų visų tikslas šioje žemėje yra tapti geresniais. Jei literatūra tam tarnauja, vadinasi ji atlieka savo funkciją. Galvoju... ar traumas patyrusiam žmogui tokia knyga padėtų išgyti? Galbūt mažiau nei gero psichologo ar psichoterapeuto pagalba? Ar žmogui, nepatyrusiam tokių baisių traumų, tokia knyga padėtų tapti geresniu? Galbūt mažiau padėtų, nei užnuodytų sąmonę juodomis mintimis. Ši knyga atstovauja juodąją, tamsiąją gyvenimo pusę.

 

Mane asmeniškai traukia šviesa.