Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka

2018 05 11


Dabar retai kada aprašau knygas, nors skaitau tikrai daug. Tačiau šią knygą, pajutau, kad turiu aprašyti. Tiksliau, noriu:)

 

Taigi.

 

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turėjo viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Viską, ko trokšta bendros visuomenės nuomonės suformuoto tobulo gyvenimo stereotipo siekiantis žmogus - turtai-garbė-pinigai-pramogos-kūryba.

 

Tačiau jų sielos buvo tuščios.

O visur, kur einame, nešamės save.

 

Apie tai ir yra ši knyga.

 

Skaičiau su malonumu. Gabija tikrai moka rašyti. Ji puikiai pagauna šiuolaikinio išsilavinusio žmogaus aktualijas: soc. medijos, skrydžiai, kelionės, visas pasaulis tarsi kišenėje. Taip, knygoje daug angliškų išsireiškimų, per daug, mano nuomone, tačiau, kai kuriose vietose tikrai būtų sunku perteikti atitinkamą nuotaiką lietuvių kalba. Pavyzdžiui, mėgstamas atsakymas, rodantis, kad niekas nėra svarbu: whatever. Lietuviškai: tiek to, skamba ne taip desperatiškai.

 

Labai tiksliai sugalvotas knygos pavadinimas. Vardas ir pavardė, kurie abu kažką reiškia. Abu kuria asociacijas: Stasys, lietuviškumo įsikūnijimas, Šaltoka - nuoroda į jo sielos šaltį.

 

Stasys Šaltoka - tobulas jaunuolis, kuris gyvena labai sėkmingą šiuolaikinį gyvenimą, tačiau širdyje niekina ir nekenčia visko ir visų. Todėl jaučia nuolatinę kančią. Kančią slopina alkoholiu, malonumais ir kelionėmis. Priklausomas nuo alkoholio, jis niekaip nepabėga nuo savęs, niekina visus savo draugus ir visas vietas, kuriose apsistoja. Niekina visą gyvenimą, nuolat (visoje knygoje!) kenčia beprasmybės jausmą. Jis gimė Lietuvoje, tačiau nei už ką nebenori ten grįžti, nes ji jam atrodo tarsi juodoji skylė. Todėl meta darbus, keičia šalis, keliauja kur kas nors pasiūlo, teka pasroviui, išgyvendamas milžinišką vidinę desperaciją, kurią slopina vien tik alkoholis. Jis kenčia dėl to, kad nieko nemyli ir pats tai supranta. Jis viską žino, jam nėra jokių paslapčių ar naujienų, jis supranta Visatos dėsnius, tačiau jų nepriima. Nemato jokios gyvenimo prasmės, jo niekas nejaudina. Nei nelaimės, nei mirtis, nei stichijos.

 

Tačiau trumam išsiblaivius, prasiskverbianti per desperaciją, slenka mintis, kad viskas yra viena ir kad nušvitimas, kuris leidžia jausti, jog yra taip, kaip ir turi būti, gera yra bloga ir bloga yra gera, kaip ir mirtis visada kažkur šalia.

 

"Negalvoti. Nejausti. Tik būti, plūduriuoti erdvėje ir jausti, kad esu vienas visur. Aš, kuris niekada negimė ir kuris nemirs." 264 psl.

 

Tarsi knyga apie nušvitimą būtų įforminta Stasio Šaltokos gyvenimu, tik atvirkštine savo puse.

 

Tačiau ilgainiui, skaitant jo desperaciją, sklindančią iš kiekvieno puslapio, man šiek tiek atsibodo. Nors Gabija stengėsi ją perteikti vis kitais žodžiais ir vaizdingais palyginimais (tarkime, "siaubas dulkių saujoje"), tačiau iš esmės mintys tos buvo pačios. Kančia, beprasmybė. Jau beveik ėmiau jausti, kad viskas tas pats ir tas pats, tarsi stovintis vanduo, nėra kulminacijos, transformacijos, herojaus suvokimo... kol neperskaičiau pabaigos. Man ji labai patiko. Puikiai užbaigta istorija. Pabaiga duoda nuorodą į tęsinį, todėl būtų labai įdomu sulaukti Stasio Šaltokos II.

 

Gera knyga yra gera knyga. Tai abejonių nesukelia.