Dalia Staponkutė. Iš dviejų renkuosi trečią.

 

Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, skaičiau sukandusi dantis.    

Girdėjau apie šią knygą ne iš vieno pažįstamo. Lankiausi Kipre kelis kartus. Intrigavo ir pavadinimas - tikslus, skambus ir įsimenantis... 

Tačiau, net kelis kartus padėjau - "nebegaliu". O taip atsitinka itin retai, aš gi be galo mėgstu skaityti. Paskui, vėl paėmusi, pradėjau skaityti ir galvoti, kodėl. Kodėl man taip neįdomu?  

"Kaip ir visoje geroje literatūroje, čia nieko kategoriškai neteigiama, bet leidžiama pajausti daugialypį išgyvenimų audinį", rašė literatūros kritikas apie šią knygą. Na, man tai to neužtenka, -pajausti daugialypio išgyvenimų audinio… Mano supratimu, gera literatūra yra tokia, kuri leidžia (priverčia!) susimąstyti ir suprasti ką nors nauja apie save ir savo santykį su kitais. Kai būna aišku. Kai būna įspūdinga. Kai galvoji apie tai, ką perskaitei dar ne vieną dieną.    

Neįdomu todėl, kad nėra jokio ryšio tarp teksto pradžios ir pabaigos. Kaip ir pavadinimas, pirmi keli sakiniai įdomūs, intriguoja ir žada, o toliau autorė leidžia savo sąmonės srautui ją vesti, visai negalvodama apie skaitytoją.

Neįdomu todėl, kad tas sąmonės srautas yra slogus - skundai ir nepasitenkinimas savimi (atsiprašau, bet toks man susidarė įspūdis skaitant).

Neįdomu dar ir todėl, kad pusės net nesupratau, kas norima pasakyti. Liko jausmas, kad perskaičiau kažkieno dienoraštį, kuriame tik jis pats žino, apie ką rašo ir niekada nesitikėjo, kad aš jį skaitysiu.  

Tačiau... Kažkodėl (?..) vis tiek džiaugiuosi, kad ši knyga yra. Galbūt po kelių metų ją skaitysiu iš naujo. Manau, kad prireikė didelės drąsos parašyti ir paviešinti tokią knygą, -atvirą, nuogą ir nesuprantamą.