Audronė Urbonaitė. Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika.

 

Tiesą sakant, Audronė Urbonaitė man tą knygą įgrūdo. Dedikacijoje parašė: Mielai Teklei, būsimai žurnalistei. Linkiu, kad žurnalistika nebūtų šaltas dušas. Ko jau ko, bet autorė žodžių kišenėje neieškojo, nors rašė tuo pačiu metu, kaip ir atsakinėdama į mano klausimus.  

Nors turėjau visą krūvą geidžiamų knygų, parsineštų iš knygų mugės, pačią pirmą puoliau skaityti šitą. Gyvenau šia knyga septynias dienas, savaitę. 435 puslapius įveikiau skaitydama juos kiekvieną nugvelbtą minutę, skaičiau tualete ir visiems sumigus, nors miegas lipino akis.  

 

Ir atsitiko, kas neturėjo atsitikti. Pamėgau Audronę Urbonaitę. Nors ankstesnės jos knygos įspūdžio nepadarė, ši, įgrūstoji, mane privertė ją pamėgti. Ir ne tik ją. Į daugelį jos aprašytų personalijų pradėjau žiūrėti kitaip.  

Autorė ėmė ir plačiai atidarė duris į žurnalistikos virtuvę. Ne tik atidarė, bet ir pakvietė užeiti. Ne tik pakvietė, bet dar ir pastūmė. Ir dar truputį įspyrė koja, kad tikrai nusiristum iki kitos sienos, o ne tik įkišęs nosį pabėgtum. Tokia knyga verta aukso medalio. Verta aukščiausio apdovanojimo. Juos aš skirčiau knygoms, kurių autoriai yra patys atviriausi. Juk už tiesą negali pykti.  

Nors tik neseniai pradėjau giliau domėtis rašančiųjų pasauliu, mane erzina tie "tikrieji" literatai ir "tikroji" literatūra. Erzina kritikai, kurių recenzijose kas antras žodis suprantamas tik jiems patiems ir specifiniam jų ratui. Mokykloje man visada rodėsi betikslis užsiėmimas nagrinėti kokį nors eilėraštį arba kūrinį ir bandyti įrodyti, ką autorius norėjo pasakyti. O jei nori gauti gerą pažymį, net nesvajok išnagrinėti kūrinį kaip nors kitaip - Veronika - blogietė, nusidėjėlė ir viskas. Tada tyliai mąsčiau, jei nori sužinoti, ką autorius norėjo pasakyti, imk ir paklausk jo pačio.

Nereikia nei senųjų ideologinių laikų, šiomis dienomis mačiau interviu su Renata Šerelyte. Buvo pristatoma jos knyga, kurią aptarė garbus kritikas. Jis nedavė autorei nei žodžio įsiterpti - juk žinojo geriau, ką ji norėjo pasakyti. Renata, paslaptingai šypsodamasi, taip ir pratylėjo beveik visą laiką, matyt, šioj srity jau ne piemenė, žino, su kuo susiduria.   

O jei atsitinka taip, kad autorius nieko apie savo kūrinį ir nepasakė ar neparašė, tada kūrinys kalba pats už save. O kalba jis skirtingai kiekvienam skaitytojui! Vieni skaitytojai girdi viena, kiti kita, svarbu, kad kūrinys paliestų. Tikrieji šedevrai tą ir turi - jie paliečia daugelį, nes iš esmės visi žmonės vienodi. Haris Poteris manęs nei kiek nepalietė, todėl turiu įtarimą, kad jo populiarumas - viešųjų ryšių darbas.  

O Urbonaitės Žurnalistika palietė daugumą. Palietė ne tik tai, ką ji rašo būdama žurnaliste, bet ir ką ji parašė apie tai, ką reiškia būti žurnaliste. Daugumai paliestųjų tai nebuvo malonus prisilietimas, nes ji, be pykčio, ir net, sakyčiau, su meile, visgi išdrįso parašyti tvirtą tiesą. Tiesą, kurią žino ne vienas, bet, šalyje, kamuojamoje urvo sindromo, apie tai viešai nekalbama.  

Skaičiau ir stebėjausi: daug pastraipų, atrodo, galėjo būti išbrauktos. Jei būtų, knyga nebebūtų tokia nepatogi. Turbūt, nekeltų ir tiek problemų autorei. Bet jos neišbrauktos. Ir būtent tos pastraipos yra šio patiekalo druska. Be jų knyga būtų prėska ir nutylėta.  

Tik žmogus, turėjęs akistatą su mirtimi ir išsikristalizavęs vertybes gali parašyti tokią knygą. Knygą be šešėlio. Manau, kad kiekvienas rašytojas privalo išdrįsti tokią parašyti. Kažkuriuo gyvenimo metu, kol dar yra laiko, parašyti ne fantaziją, bet tiesą. Tiesą, kuri atskleidžia visas nuodėmes, išpažintį, kurios vertė yra didesnė už visus sukurtus meno šedevrus.  

Panašu, kad knygų rašymas yra natūralus tobulėjimo kelias kiekvienam žurnalistui. Nusismailinę plunksnas į užsakomuosius straipsnius, jie ima pilti ką pamatė ir ką nutylėjo į knygas. Norint rašyti, pirma reikia tapti žurnaliste?  

Gerbiu Audronę, kad ji tokią knygą parašė. Siūlyčiau jai mesti darbą laikraštyje ir eiti dėstyti žurnalistiką. Tokiems kaip mes, žaliems, ji gali duoti tiek daug tikro. Mokyti savo pavyzdžiu, koks turi ir neturi būti žurnalistas: įkyrus?, nepasiduodantis?, be kompleksų?, landus?, bebaimis?, mylintis?, cinikas?, mokantis prieiti prie kiekvieno?,  be pykčio?, darboholikas?, lankstus?, visa žinantis?  

Linkiu jai toliau rašyti tai, ką nori -  savo knygas, na, o aš jas skaitysiu.